Daug maisto – daug problemų, nėra maisto – viena problema

Penktą valandą ryto įsijungiau kompiuterį, kad ramiai peržiūrėčiau dienos naujienas ir iš karto radau “dienos vinį”. Tai kinų patarlė: “Daug maisto – daug problemų, nėra maisto – viena problema” (angliškai kažkaip gražiau skamba “Plenty of food, many problems; no food, one problem”, kiniškai turbūt dar gražiau būtų). Mano juokas prižadino vyrą, kuris susiraukęs nulipo apačion, griežtai pasižiūrėjo į mane ir į laikrodį, kažko nuėjo laukan ir grįžo į lovą.

Ši patarlė mane sužavėjo. Ji taip gražiai atskleidžia mūsų dabartinę situaciją, kai mes kiekvienas turime kalnus gražių virtuvinių knygų, – pas mane net atskira lentyna maistaknygėms skirta. Kai tiek daug gražių paveikslėlių internete, filmukų jūtūbėje, pakelių parduotuvėje, tiek superproduktų ir sveiko maisto parduotuvėlių, o į polikliniką užsirašyti gali tik kitą mėnesį, aišku, jei tau pasiseka ir būna “talonų”. Štai tau ir “daug maisto – daug problemų”. O kur dar visas tas galvojimas ir geri patarimai: susirašykite maisto planą visai savaitei, užpirkite maisto savaitei į priekį, gaminkite tik sveiką maistą. Pastarasis man kelia juoką ir kai manęs kas paklausia apie sveiką maistą, visada atsakau, kad sergančio maisto į burną neimčiau, bjauru… įsivaizduojate apsisnarglėjusį pomidorą ar čiaudančią bandelę su cinamonu? Šlykštynė… Vienu žodžiu, 80 procentų gyvenimas sukasi aplink pilvą, aš irgi tam procentui priklausau. Visą laiką tik ir galvoji – ką čia iš ko pagaminus, ką čia naujo paragavus, kokį receptą iš kokių produktų išbandžius. Tiek galvos skausmo, vertinimų, planavimų, planų keitimo neradus vieno ar kito produkto, šaimos kritikos lavina ir t.t. ir t.p.

Bet aš gyvenu ūkyje ir maisto neperku. Aš jau nustojau kankintis “ką šiandien pagaminti”, plaukiu pasroviui ir valgau tą, ką Dievas duoda tą dieną… Tą dieną Aleksandrui Jakovlevičiui dievas davė pietums butelį stumbrinės, raugintų grybų, silkių foršmako, ukrainietiškų barščių su pirmarūše mėsa, vištienos su ryžiais ir džiovintų obuolių kompoto. (Ilfas ir Petrovas “12 kėdžių”, 8 skyrius)

Man tą dieną Dievas davė perspaustą viščiuką, krepšelį voveruškų, litrą mėlynių… Iš ryto atėjusi lesinti vištų radau gyvosios masės prie landos prispaustą dar šiltą, bet jau valgomą, t.y. negyvą, gaiduką. Čia bus mano sriuba. Darže kaip tik laikas dar kartą išretinti burokus, vadinasi bus barščiai su jaunomis pupomis, kurias išvartė užvakarykštė audra. Vėliau išvažiavome į mišką prie upelio. Žuvies nebuvo, nes upeliai pavirto kakavinėmis upėmis, bet radome gerą kalnelį voveraičių ir litrą mėlynių. Galvoti ir vėl nereikia, vakarienei keptos voveruškos su virtomis bulvėmis ir mėlynių pyragas. Dėl pastarojo teko pasukti galvą. Vis tik ir ją kartais tenka pajudinti, ne tik kairėn – dešinėn kai ieškai grybų, ir ji reikalinga ne vien tam, kad būtų į ką maistą dėti… Mėlynių kiekis tiesiog pats pasiprašė amerikietiško pyrago, kuris kepamas dubenėlyje, tas toks iš filmukų, juk žinot. Bet va visi dubenėliai iškeliavo pas vištas, ančiukus, triušius ar dar velnias žino kur. Jiems turbūt naktį išdygsta mažos mažos plonos kojytės ir jie kaip tarakonai išsilaksto iš namų. Bet ūkis nebūtų ūkis, kai gerai paieškai, visada kažką randi. Taip, išvijusi ožkas iš kopūstų daržo – klasika,- eidama per kiemą aukštose žolėse pamačiau aukso spindesį ir ten radau paauksuotą aliumininį dubenėlį, iš kurio kažkada valgė avižas triušiai, vėliau Marcelė virė kažkokią gėlyčių košę ar sriubą. O dabar jis kuo puikiausiai tiks pyragui kepti. Juk šiltas vanduo ir valgomoji soda bet kokį dubenėlį gali sugrąžinti iš tvarto į virtuvę… Voveraičių vakarienei buvo per daug, pusryčiams grikių košė su grybais arba omletas su voveraitėmis. Va taip, negalvojant ir nieko neplanuojant ir maitinamės iš to, ką Dievas davė…

Tiesą pasakius, kuo daugiau receptų sugalvoju ir parašau, tuo paprasčiau namie maitinuosi. Iš kiaušinių, miltų, miežinių ir grikinių kruopų, pieno produktų, šviežios mėsos vaikštančios po ūkį, o ne tūnančios šaldiklyje (beje, pats kokybiškiausias ir ekonomiškiausiais mėsos laikymos būdas yra laikymas gyvu pavidalu, nors man pasakius “ir ką čia šiandien valgysime”, susigūžia visi gaidžiukai ir triušinai), daržo ir miško gėrybių galima pagaminti nepaprastai daug nesergančio maisto. Viskas šviežia, skanu ir be didelio galvos skausmo “ką pagaminti”. Ir todėl ta antra patarlės pusė “nėra maisto – viena problema”, man neatrodo tokia baisi, kaip ta šiandieninė “nėra kviečių – planetoje badas” antraštė. Tik kaip tas senas kinas, užaugęs ant ryžių ir ridikų ir gerai suprantantis anos patarlės reikšmę, pradedu nesuprasti visų knyginių receptų. Na kaip galima rašyti apie žiemos ar pavasario sezoną ir gaminti kažką iš šviežių pomidorų su žalių salotų garnyru? Arba iš kur žiemą paimti 6 kiaušinius? Arba kaip iš vienos vištos pagaminti 5 kulšeles šeimos pietums? Tik paminėjus ingredientus, kurių neišeina paimti iš karto išėjus už durų, iš karto atsiranda daugiau problemų…