Vasaros pabaigos pynė…

Pavargusi vasara bėga paskutinį maratono trečdalį, neužilgo finišas. Jis jau regimas iš toli, pažymėtas pirmais gelstančiais beržų lapais, rytiniais šaltais rūkais, voratinkliais ir varlių giesmes pakeitusiu pergalingu žiogų čirpimu. Dienos kaime bėga viena po kitos, perpintos kasdieninių nesikeičiančių darbų virtine: vištų lesinimas, žolės triušiams pjovimas, ožkų melžimas, pusryčių, pietų, vakarienės ruošimas. Tarp jų, kaip spalvoti karoliukai blizgėte blizga nekasdieniniai įvykiai. Viskas užgožta pilku pasaulyje tvyrančios įtampos debesimi. Viskas švyti kaip prieš audrą, ir virtinė darbų, ir karoliukai. Toks jau metas, vasaros pabaiga…

…Vakar gavome sąskaitą… Aha, tą įžymiąją, elektrinę. Po kelių metų džiaugsmo, kai sumos neviršijo dviženklių skaičių, staiga vėl taip iki skausmo pažįstami triženkliai… Apsidairau aplink, visi nebūtini prietaisai, tokie kaip elektrinis virdulys, lygintuvas, indaplovė, virtuvinis kombainas, atskiras šaldiklis ir panašiai, seniai iškeliavo iš namų. Čia liko tik šaldytuvas su šaldymo kamera, skalbyklė, vien vasarą įjungiama dujinė viryklė su elektrine orkaite, kuria garsiai dūsaudama vis tiek įjungiu, kai kepu pyragus, hidroforas, vandens siurblys ir boileris. Dar elektros lemputės, įjungti kompiuteriai ir akvariumas. Daug negalvodami su vyru nusprendžiame, kad mums šaldytuvas ir boileris reikalingi vien per vasaros karščius. Atvėsus orams iki maždaug 10 – 15 laipsnių, visi produktai iš šaldytuvo kuo puikiausiai gali gyventi priestato spintelėse, kur neįlenda pelės. O boilerį, tiekiantį šiltą vandenį vien virtuvės kriauklei, gali pakeisti karšto vandens katilas ant malkinės viryklės. Kompiuterių darbą irgi reikės riboti iki kelių valandų per dieną. Lengva kažko atsisakyti, kai turi mažai. Mano gyvenimo kokybė nuo to nė kiek nenukentės, nes ji tiesiog nesusijusi su šiltu ar šaltu vandeniu.

…Kasdien su siaubu stebiu kalendorių. Jį man vis primena ir primena mažoji Marcelė, rudenį iškeliausianti į priešmokyklinę grupę darželyje. Pati plėšausi tarp noro bent pusdieniui atsikratyti niautynių namuose, ir tos nežinomybės, kuri laukia taip staiga, be perspėjimo, likus be vaikų… Juk tuoj jau 17 metų, kai aš kasdien, be atostogų, tik su trumpomis, retomis ir tokiomis brangiomis išeiginėmis, 24 valandas per parą leidžiu bent su vienu iš vaikų. Nė vienas iš trijų nėjo į darželį, visi augo su mumis, ir dirbti, ir kurti, ir ilsėtis tekdavo su jais. Atsibodo man tie vaikai iki gyvo kaulo, bet vis tiek savo būsimą gyvenimą planuojame taip, kad bent vienas galėtų likti čia ir tęsti mūsų darbus… Štai kuo skiriasi miesto ir kaimo šeimų gyvenimai. Neseniai vienas miestietis draugas pasiskundė, kad jo dvidešimtmetis sūnus yra savarankiškas vyriškis, gyvenantis su tėvu bute. Na tikrai, mieste vaikai kai tik užauga, būtinai reikia juos išgrūsti lauk, nes tiek suaugusių savarankiškų žmonių viename 3 kambarių bute tiesiog sunku sutalpinti. Kaime yra priešingai, tikimasi, kad užaugę vaikai pasiliks su tėvais ir perims ūkį, sunkesnius darbus, kurs ir puoselės tavo svajones toliau. Gal savaip, gal kitaip, bet kartu. Tas žinojimas mane ramina. Ir kartu jauču pavydą viduriniąjąm sūnui, visą gyvenimą užtikrintai sakančiam, kad jis pasiliks su mumis. Aišku, nuomonė dar gali keistis, bet žinant jo pastovumą, kuris neleidžia paleisti meškerės iš rankų, paimtos vos sukakus 3 metams, vilčių tikrai yra. Beje, jis kažkada pagrąsino, kad jei neleisiu gyventi čia su mumis, tai manęs gražiai nepalaidos… Man labai trūko tokio žinojimo vaikystėje, kai suaugusiųjų gyvenimas, laukiantis manęs ateityje, atrodė toks sunkus, toks neapibrėžtas, tokia bauginanti nežinomybė atsiverdavo… Bet tai ką reikės veikti, kai jie visi už kelių savaičių pusdieniui dings iš namų?! Neišeis nei dirbti, nes sėdėsiu ir klausysiuos tylos, nei ilsėtis, nes grauš sąžinė, kad turėdama laisvo laiko nieko nenoriu dirbti… Košmaras kažkoks…

…Lauke vėl tai lyja lietus, tai kepina saulė. Namo keliauja geltoni-žali-raudoni, patriotiškai nusiteikę pomidorai, cukinijos, paprikos, pupos, kopūstai, trumpam užsuka agurkai, jie tik pakeliui į rūsį. Miške dygsta vien voveraitės, visą gyvenimą šiuose miškuose pragrybavę vietiniai gūžčioja pečiais, neprisimindami, kada buvo toks grybavimo sezonas, be baravykų, lepšių raudonikiu ar bent kazlėkų. Pradeda rausvėti putinų ir oranžėti šermukšnių uogos, juosta aronijos ir gervuogės. Sode tyliai krenta alyviniai obuoliai, kuriuos dalijamės su ten besiganančiomis ožkomis. Nespėjo šiemet užaugti dideli, per ilgai užtruko pavasaris, per vėlai žydėjo obelys… Bet ožkoms ir obuolių pyragui jų užtenka. To ir gana, kiek gi reikia šiame gyvenime, kad gerai jaustumeisi? Kelių obuolių, kelių kiaušinių, miltų, cukraus, prabangios elektrinės orkaitės ir visa šeima, susėdusi sekmadieninės vakarienės po pirties, laiminga… Laiminga iki kito spalvoto karoliuko tarp kasdieninių darbų pynės, kokio vanago, sąskaitos ar bauginančios ateities šešėlio, tokio kaip artėjanti mokykla…