Avižinė košė…

Dienos lekia viena po kitos, vos spėju vieną pagauti už uodegos ir įkišti į stiklainį su druska, cukrumi ar actu, žiūriu jau ir kita atslenka. Tenka ją griebti šakėmis, kauptuku, grėbliu ar tiesiog suvynioti į pleduką ir švelniai paguldyti ant sofutės. Vieną dieną nupešu ir iškepu, kitą – užmarinuoju, trečią sumezgu, ketvirtą sudedu į krepšius ir nešu į rūsį, penktą išdžiovinu, šeštą aprašau, septintą… Gerai, kad jau senokai uždraudžiau sau sakyti – ir vėl nieko nespėjau, vėl neturėjau laiko. Tokios mintys man tapo tabu, ir vos tik pagalvoju, kad “neturiu laiko”, baudžiu save. Juk laiko ar taip, ar kitaip kažką daryčiau, vis tiek neturiu. Laikas mane laiko už uodegos ir kvėpuoja į pakaušį. Bet man tas nebaisu, man į pakaušį kvėpuoja dar ir trys vaikai. Pastaruoju metu tik du…

Vyresnėlis šešiolikmetis iškeliavo dirbti su tėčiu, stato priestatą kažkieno sodyboje. Aplink mane sukasi ir į pakaušį kvėpuoja jau tik du vaikai. Vidurinysis, trylikametis, piktai žiūri į brolį, pakeitusį jo įprastą vietą šalia tėčio. O kaip gi kitaip, juk tai jis visur važinėja kartu nuo 3 metų, be jo neapsieina jokia žvejyba, medžioklė ar tiesiog iškyla į mišką. O dabar vyresnis brolis užėmė jo vietą ir tuo labai džiaugiasi. Stebiu berniukų pavydus ir pykčius, kai nepasidalina tėčio, ir pati jaučiu šiokį tokį pavydą, juk ne dėl manęs jie pešasi. Bet kartu jaučiu laiko kvėpavimą į nugarą – mano laikas, kai nepasidalino, kas sėdės man ant kelių, jau praėjo. Dabar jie keliauja į vyrų pasaulį, ir būtent tėčio sugebėjimas visada žvejoti, medžioti ir dirbti su sūnumis yra didžiausia dovana kokią jis gali duoti tiems pasiutusiems bernams… O aš turiu Marcelę, ji vakar kol buvau prigulusi dieną, man pririnko obuolių, gervuogių ir paruošė vandens stiklinę. Tiesa, turiu ir per prievartą paliktą Jurgį, jis irgi labai stengiasi man padėti. Ir laukia, kol bus pakankamai didelis ir stiprus, kad galėtų pakelti betono pilną kibirą ir keliauti kartu su tėčiu į “chaltūras”.

Su likusiais vaikais sukamės ūkyje ir aplinkiniuose miškuose. Užvakar rinkome voveraites. Aš jau kaip tikra dzūkė išmokau sakyti: “Ne, grybų miške nėra, vien lepeškos”. Lepeškų tai daug, per kelis kartus apsukome savo mišką ir pririnkome apie 6 kilogramus. Juos pridavėme, gavome dėžę ledų ir pinigų. Aš savuosius išleisiu maistui kiniškoms putpelėms, kurios man nežinau kam reikalingos, bet auginu jau beveik metus ir renku 20 centų dydžio kiaušinius. Jurgis neaišku ką pirks už savo dalį, jo nuotaikos keičiasi kasdien, bet greičiausia kokį voblerį ar pašarų karpiams. Marcelė irgi gauna savo dalį, paskutinį kartą nusipirko “Uogį Duogį”, tokią lėlę-pabaisą, kurią dabar nukišo kuo toliau, nes bijo… Vakar rinkome mėlynes ir avietes miško uogienei, kurią valgysime žiemą, kai susirgsime. Čia gydomoji- paguodžiamoji uogienė, atidaroma, kai kas nors peršala, kosti, sloguoja ar labai liūdnai jaučiasi. Beuogaujant vaikai staiga įsisvajojo apie maistą, aišku, išalko. Ir būtent apie avižinę košę, paprastą avižinę košę virtą iš didelių nesmulkintų dribsnių su pienu ir sviestu, tikrą, senovinę, sočią. Visą kelia atgal tas košės kvapas sukosi aplink mus ir nedavė ramybės. Grįže iš karto užkaitėme katilą ir po pusvalandžio valgėme pietus – košę su miško uogomis ir raudonųjų serbentų drebučiais.

Ta avižinė košė pakėlė kažkokią miglą nuo mano sielos dugno. Ji sukosi visą likusią dieną ir nedavė man ramybės, kažką kažkur užkabina, bet neištraukia. Na kodėl, kodėl ta avižinė košė taip neduoda man ramybės?… Šiandien iš ryto ant šio lapo užrašiau pavadinimą, bet net pradėjusi rašyti iki galo nežinojau, kokią košę avižienė užvirė mano galvoje. Ir tik rašydama supratau – jei tėčio dovana užsiimti visomis vyriškomis veiklomis kartu su savo sūnumis, nebandant pabėgti pailsėti nuo šeimos į vyrų kompaniją pažvejoti ar pamedžioti, tai mano dovana yra avižinė košė. Pati paprasčiausia košė iš pačių pigiausių produktų, kurią užtrunka pagaminti ištisą pusvalandį. Košė, kurią valgome su savo surinktomis ar užaugintomis uogomis, su savo virta uogiene. Košė kurią virdavau nuo tada, kai vaikai tik pradėjo mokytis valgyti būdami kūdikiai, kurią virdavau jiems paaugus, namie ir miške ant laužo. Jurgis ją mėlyniaudamas prisiminė turbūt todėl, kad kai vaikai buvo maži, o mes neturėjome ūkio, vasaromis dažnai stovyklaudavome, avižinę košę virdavome ant laužo, ir valgydavome su miško uogomis bei iš namų atsivežtu naminiu jogurtu… Kažkada vaikų mokykoje buvo “košės diena” ir juos vaišino avižine koše, ta užpilamąja, iš pakelių. Abu grįžę net pasipurtydami pasakojo, kokia ji neskani, palyginus su namine. Štai tada pasijutau atlyginta už ilgą maišymą ir virimą, stovėjimą prie puodų, verdant tikrą avižienę.

Dabar košės sukelta migla nusėdo, viskas aišku – ta košė tai mano dovana vaikams. Ji reiškia kasdieninį rūpestį netaupant laiko. Galbūt užaugę jie prisimins daugiau maisto, įprastai ruošiamo namuose – tradicinius pavasario dilgėlių makaronus su bobausiais, dzūkiškas bandas ant kopūstlapių duonekpėje krosnyje ar dar ką nors. Bet svarbiausia, kad jie tikrai prisimins naminę avižinę košę, kuri lydės juos visą gyvenimą kaip vaikystės atsiminimas. Juk žinot, tie patys brangiausi prisiminimai, kurie guodžia visą gyvenimą – jie gi nėra kažkuo ypatingi, ne kažkokio nekasdieninio įvykio ar nepaprasto nuotykio atsiminimas mus nukelia į vaikystę. Ten nukelia krosnies kvapas, uostas kai viešėjote pas močiutę, saulės spindulys kasryt matomas pro užuolaidų tarpą, košės skonis ryte. Migla nusėdo, šviečia rytinė saulė ir aš vėl pasiruošusi gaudyti dieną ir sukišti ją į stiklainį su cukrumi, kad būtų ką paduoti ryte vaikams prie avižinės košės.