Tiesiog sriuba

Stoviu prie viryklės ir pjaustau daržoves troškiniui… Česnakai susmulkinami, svogūnai skiltelėmis, morkos šiaudeliais, inkstai gabalėliais, džiovinti grybai juostelėmis. Vienas paskui kitą produktai keliauja į mano specialųjį, tik tirštoms sriuboms ir troškiniams skirtą nedidelį, oranžinį ketaus katiliuką, išmargintą gėlytėmis, pirktą anytos dar sovietiniais laikais… Dangtelio emalė nuskelta šešiolikamečio virtuvės pagalbininko ir visiškai nekelia pykčio, kaskart primena, kad jis stengėsi, bet nepavyko. Ką padarysi, visi nusidėvime…

Neskubiai pjaustant akyse iškyla kinų ar japonų virtuvės, kurias pastaruoju metu vis tyrinėju, stebiu, mokausi. Ne, nesimokau kinų ar japonų patiekalų gamybos, nesiruošiu daryti sušių, dašių, ramenų ar sičiuanio kiaulienos. Man tai neįdomu, tai visiškai nelietuviška. Netinka nei mūsų įprastam nuo vaikystės skoniui, nei mūsų vietiniams produktams, nei lietuviškam gaminimo būdui. Mokausi pagarbos maistui kaip patiekalui, ir pagarbos kiekvienam atskiram produktui. Mane tiesiog užburia stebint, kaip ir iš ko jie gamina tradicinius savo patiekalus. Kiekviena daržovė supjaustoma būtent taip, o ne kitaip, pritaikant ar bus verdama, ar kepama aliejuje, ar dedama į wok’ą. Tam, kad atsiskleistų pačios geriausios savybės, Kiekviename patiekale bus pačio įvariausio paruošimo produktų. Gabaliukas sūdyto, šlakelis fermentuoto, šaukštas rauginto, sauja džiovinto, šiek tiek paties šviežiausio – ir štai dašis. Gabaliukas iš jūros, gabaliukas iš upės ar ežero, gabaliukas iš daržo ar miško, gabaliukas iš laukų – sušis. Kiekvienas patiekalas gaminamas jam pritaikytame inde – moliniame, ketiniame, geležiniame, emaliuotame. Jokios skubos, viskas pagal griežtą tradiciją, niekur nenutolant nuo jos ir neimprovizuojant. Jokių atsidarai stiklainį ir iš karto kabini šaukštu jo turinį, kad greitai pavalgytumei naminio maisto, jokio pomidorai su lašiniais nuo lentelės… Na tikrai, aš vis ir vis įsitikinu, kaip mums, europiečiams dar toli iki 3 tūkstantmečius kultūringo gyvenimo skaičiuojantiems kinams ar japonams… Jie gi niekada neleis sau valgyti neapdorotų žalių daržovių ar tiesiog raugintų kopūstų ar kimči, viskas vėl ir vėl mirkoma, pjaustoma, trinama, verdama, kepama… Nuostabu.

Aš irgi kai ko išmokau, skaitydama ir žiūrėdama kaip gamina seni žmonės Kinijoje ar Japonijoje.. Išmokau gaminti sriubą. Taip, tik šiemet supratau, kaip reikia ją virti, tą patvirtina ir mano šeimyna, didžioji dalis kurios mano virtas sriubas valgo nuo kūdikystės. Mokiausi gal 20 metų, kol supratau, kad tikrai gerą sriubą galima išvirti tik ant tikros malkų ugnies. Dujinė ugnis jau tam nelabai tinka, o apie elektrines viryklės nėra nė ko kalbėti. Kitas žingsnis bus tada, kai suprasiu ant kokių malkų reikia virti. Ar žinot, kodėl kinai taip plačiai naudojasi wok keptuve, kepančia ant didelio karščio ir trumpai? Ne dėl to, kad taip pagamintas maistas bus skanesnis ir sveikesnis. Todėl, kad jie neturi malkų, jų viryklės kūrenamos stagarais iš daržo, šiaudais iš laukų, šakelėmis. Išmokau ir to, kad kiekvieną sriubą reikia virti tam tikrame puode. Sultinį moliniame inde, palaikančiame tolygią temperatūrą pačioje vėsiausioje malkinukės vietoje, kad šustų, o ne virtų. Sočias sriubas iš šakninių daržovių, kruopų, mėsos verdu jau minėtame ketaus katiliuke vienam kartui, užpildama sultiniu iš molinio puodo. Vasariškoms sriuboms iš šviežių daržovių tinka tik paprastas plieninis katilas, kuris greitai atvėsta ir neperverda. Atrodytų tokia smulkmena, sriuba… Bet sriuba yra pagrindinis mūsų šeimos maistas, valgomas beveik kasdien, su šviežia duona, pyragėliais ar kitais priedais, todėl ji turi būti skani, kvapni, tiršta. Iš tikrų produktų, supjaustytų taip, kaip jie turi būti pjaustomi, panaudojant pačius įvairiausius produktus – sūdytus, raugintus, džiovintus ir šviežius. Negailint laiko, susikaupimo ir žinių…

Česnakai jau kepa ant kiaulės taukų, paskui juos keliauja svogūnai, morkos, išmirkyti ir nuplikyti inkstukai, sūdyti agrastai, verdančiu vandeniu užpilti ir išmirkyti grybai, grietinė ir vanduo nuo grybų… Viskas kunkuliuoja ant mažos ugnies bent jau valandą. Vėliau, grįžus iš darbo vyrams, atskirame emaliuotame košės puode išvirsiu grikių ir valgysime kasdieninę bendrą vakarienę.

Jėzustumanomarija, kaip sako Marcelė, šitiek metų pragyvenau ir praviriau sriubas, nė nesuprasdama, kad nemoku to daryti, kad tai nėra tik sumesti viską į vieną puodą ir išvirti… Pala pala, kiek man dabar, 44? Tai dar nieko, spėsiu išmokti dar keletą patiekalų pagaminti. Svarbu neskubėti ir nepulti valgyti raugintų kopūstų tiesiai iš kubilo, pasistengti būti manieringai kaip senai kinei, verdančiai ryžius vien tik savo vakarienei…