Copyright Samanotas 2019
…Važiuoju kažkur. Pro automobilio langą matau laukines obelis apkepusias obuoliukais. Kultūrinės šiemet neatlaikė šalto pavasario ir lietingos vasaros, obuoliukai maži, nespėję užaugti, rauplėti. Laukinukai gražūs, raudonskruosčiai. Galvoju: ir kam gi reikia sodinti tas sergančias, iš kaži kur atvežtas kultūrines obelaites, jas vežioti, tręšti, kamuoti karpant, apšienaujant (dabar apylinkėse plinta nauja mada tvarkingai tvarkyti sodus – nupurškiant juos raundapu), naikinant natūralias pievas. Tereikia prisitaikyti prie laukinukų skonio. Vaikščioju pamiškėse, lankau apleistas sodybas ir ragauju, palieku savaiminius obelų ir kriaušių medelius išdygusius aplink mus. Laukinukai rūgštesni, kietesni, sveikesni už išpūstus minkštus kultūrinukus. Bet galima išmokti iš kietų rūgščių obuolių virti sriubas, rauginti, gaminti girą. Prisitaikau keisdama savo skonį, o ne pasaulį.
…Japonai niekada neturėjo šiltų namų. Net ten, kur kalnuose iškrenta kalnai sniego, jie šildosi būstus viena įgilinta ugniaviete, ir turi kilnojamas krosneles. Net ir šiuolaikiniuose butuose nėra centrinio šildymo. Japonai moka prisitaikyti. Kilnojamos krosnelės ir šildytuvai padeda sušilti sėdint vienoje vietoje. O šiaip jie turi žieminius rūbus. Mano namelyje yra malkinė krosnelė ir elektrinis radiatorius, kurio nejungiu. Kai pasidaro labai šalta, einu į virtuvę gaminti, ką nors dirbti arba apsikabinu Marcelę ir susisukusios po pledu skaitome knygą. Nieko nėra smagiau, kaip miegoti užsiklojus pūkine antkolde kambaryje apšarmojusiais kampais. Juk mes galime prisitaikyti prie pasaulio ir prisiglausti prie jo, apsirengę minkštu švelniu megztiniu…
…Kartais man užeina noras sutvarkyti savo sodybos aplinką: iššienauti visus dilgėlynus-gaurometynus, sutvarkyti krūmynus, atžalynus ir pakampes, išravėti daržus, kad nė žolelės neliktų. Bet trečius metus gyvevant “bardake” matau, kaip pagausėjo paukščių, žalčių, vabzdžių, driežų, kurie turi kur slėptis, sukti lizdus, kuo maitintis. Pagausėjo ir augalų įvarovė, pirmais metais skurdumu stebinusios nudrožtos pievos pradėjo žydėti, išsisėjo kmynai, jonažolės, kraujažolės, varnalėšos. Į daržą priimu atsitiktinai išdygusius ąžuoliukus, obelaites, kmynus. Nusileidžiu ir atsisakau keisti pasaulį pagal savo sukurtą tvarką, jis man atsilygina žydinčiomis pievomis ir sausomis smilgomis, kurias rudenį taip mėgsta rinkti Marcelė…
…Gyvenu be patogumų. Aukoju savo norą gyventi lengvai ir patogiai, prisitaikau prie bet kokio oro ir kartą ar 2 per savaitę kūrenu pirtį, kad galėčiau prisiglausti prie šilumos žiemą ar atvėsti per karščius vasarą. Ir kiekvieną kartą, žiemą ar vasarą, eidama į lauko tualetą prisiliečiu prie nuogos tikrovės, atsistodama ant sušalusios žemės ir pakeldama akis į žvaigždėtą ar apniukusį dangų. Gamta prisiliečia prie manęs lietumi ar sniegu, šalčiu ar karščiu. Nebesislepiu nuo gamtos po “patogumais” leidžiančiais viską matyti vien pro langą, stengiuosi kuo dažniau prisiglausti prie jos be jokių uždangų ar užtvarų. Prisitaikau prie gamtos pokyčių ir išmokstu juos numatyti…
…Miške ant takelio nukritusi nemaža šaka. Peržengiu per ją net nesusimąsčiusi. Kas aš tokia, kad ardyčiau miško tvarką? Esu čia tik svečias, o po nukritusia šaka jau įsikūrė vabalas, skruzdė, pora saujų mikroorganizmų ir keli grybienos hifai. Iš paskos ėjusi sena teta šaką pakėlė ir numetė toliau, sutvarkė. Žmonių takelis vėl laisvas. Kuri iš mūsų teisi? Nežinau, jaučiu kaltę, kad neatlaisvinau tetai kelio. Bet vėl ir vėl vaikščiodama mišku peržengiu šakas ir padedu netyčia nuspirtą akmenį atgal, į jo vietą. Tiesiog pakeliu koją aukščiau žengdama per kliūtį ir prisitaikau…
Kiekvieną kartą prisitaikydama prie pasaulio, o ne kovodama su juo, jaučiu kaip viduje pradeda gyti senos žaizdos. Mano pasaulis vis gražėja, nors kažin ar su tuo sutiktų buvę sodybos šeimininkai… Net ir aplinkiniai žmonės man darosi vis gražesni, vis mažiau norisi juos auklėti, barti, vis dažniau tiesiog žaviuosi jaunais kūnais nardančiais upėje, kaimu einančios ir plevenančios gėlėta ilga suknele šviesiaplaukės moters šypsena, senos senučiukės jėga, kai tempia sunkią pintinę su grybais. Gal čia man kaip tam mažam mažam vabalėliui žiūrinčiam į milžinišką stalo koją, susimažinus pasaulis vėl tampa dideliu, nuostabiu dalyku?… O gal tiesiog senstu ir išmokstu prisitaikyti, keisdama pati save, o ne aplinką. Ir tada pasaulis pats apsikabina ir švelniai sūpuoja vėlyje?
Leave a Reply