Kelmučiai, kirtimai ir naujovės…
Vakar nuo pat ryto rudenį kamavo karštinė. Neįprasta šiluma, žemas slėgis, tvankuma ir rusvai gelsvos pykinimą keliančios spalvos… Visą dieną mane lydėjo nenugalimas noras atvėsti, nes tas tvyrantis, niekur nepasitraukiantis gamtos karščiavimas man kelia paniką, aš kaip baltasis lokys ieškau vietos atsišaldyti… Arba kaip ledų porcija iš sumažintos temperatūros parduotuvės šaldiklio, kuri svajoja apie -19…
Vietoj atsišaldymo, manęs šią dieną laukė prikaitusi vištidė, šiltas ožkų pienas iš tešmens, sultinių iš briedžio kaulų ir sirupo bitėms virimas, didžiosios duonkepės krosnies kūrenimas duonai kepti ir šaltienai virti… Jokių vėsių darbų. Todėl prieš pradėdama savo rimtuosius darbus, pabėgau valandėlei į mišką. Pagalvojau, jau jei neatvėsiu, tai bent nurimsiu. Senieji sodybos šeimininkai sakė, kad ten, kažkur prie kvartalinės linijos, augdavo daug kelmučių. Kaip tik su savo tėvuku aiškinomės, kaip atrodo tie valgomi kelmučiai, nes iki šiol dar nebuvau jų įtraukusi į valgomųjų grybų sąrašą. Valgomų grybų ir valgomų augalų sąrašus aš pildau be galo lėtai, pridėdama 1-2 atstovus per metus. Būna metų, kai neatsiranda nė vieno naujoko. Bet jei jau atsiranda, tai užima tikrą, solidžia, iš anksto jam numatytą vietą. Lygiai taip buvo ir su tais kelmučiais. Senosiose vietose neradau nieko, grybai jau tokie, ilgai tose pačiose vietose nesimaitina, ypač medienos mylėtojai. Grįždama suabejojau, ar sukti pamiške palei jaunuolyną ir eiti per bruzgynus, kurie praretėjus lapams yra nuostabiai gražūs, ar praeiti pro kirtimą. Kirtimas nugalėjo, nes mane tos vietos tiesiog užburia. Labai skauda širdį, kai pamatau nužymėtus kirtimų plotus, nekalbant jau apie pjūklų ir tarkavimo mašinų žviegimą. Bet patys ataugantys kirtimai yra tikras stebuklas. Tai tarsi naujo žmogaus gimimas, tik čia kuriasi ištisa ekosistema… Vietomis pradeda atželti senieji kelmai, vietomis dygsta nauji medeliai, eilutėmis išsirikiuoja pušys, po truputį atsiranda samanos, nebijančios saulės. Ant vienos kalvelės atsiranda lapių arba barsukų urvai, ant kitos – visa stirnų ar elnių gulykla. Beeinant tik spėk sužiūrėti, kur kas šiko, šie dalykai irgi labai įdomūs, nes kam gali būti neįdomu, kokius vabalus ar uogas dabar valgo lapės arba ūsūrkės, ir kas dažniau čia vaikšto: stirnos, briedžiai, elniai ar šernai. Prie mūsų dar ir legendinis stumbras gyvena, todėl kakučių-spiručių tyrimai dar aktualesni. O kur dar visa beatsirandanti grybų karalystė! Viskas prasideda bobausiais, palei kirtimo kraštus atsiranda šviesos mėgėjai kazlėkai, šakų krūvose apsigyvena žvynabudės, ant kelmų įvairiaspalvės kempės, ant beržų stuobrių beržinės pintainės ir pintys. O ant pūvančių negyvų šaknų ir užartos medienos ištisi kelmučių būriai… Būtent juos vakar ir radau. Kiek ten buvo kelmučių – didelių ir mažų, išdžiuvusių ir ką tik išdygusių, avietynuose ir ant smėlio. Aišku tuoj pat prisirinkau pilną krepšį ir nutariau po pietų dar kartą sugrįžti. Bet aš nebūčiau aš, jei grįžusi neatlikčiau visų privalomų mokslinių tyrimų, būtinų nustatant naują valgomų grybų rūšį. Susiradau lietuvišką žinyną – tikrai kelmučiai. Susiradau internete nuotraukas, lyg ir jie. Pradėjau ieškoti panašių nuodingų grybų – o vargeli, kiek čia jų daug… Padėjau senesnį kelmutį ant popieriaus lapo, kad padaryčiau sporų anstpaudą, sporos turi būti visiškai baltos. Dar paieškojau internete – jau nebežinau, ko prisirinkau, grįžau prie žinyno – tikrai kelmučiai. Ir sporos baltutėlės, net nesimato ant popieriaus, tik kai pakreipi į šviesą išryškėja brūkšneliai. Na ir gerai, vadinasi valgysime kaip kelmučius.
Užkūriau krosnį duonai kepti, užminkiau tešlą, užkaičiau sultinį ir išviriau barščius… ir vis neramu, vis kirtimas šaukia. Pažiūrėjau į ramiai sau besikūrenantį duonkepį, net užlipau ant kėdės, kad pažiūrėčiau į atsiradusius plyšius viršuje, nu lyg ir nelenda liepsna… Galų gale neištvėriau, užsukau dujas ir pabėgau į mišką. Tvarkingai prisirinkau visą krepšį dabar jau nustatytų kelmučių ir porą saujų įvairiaspalvių kempių gydomosioms arbatoms. Ir ramiai grįžau namo. Tikrai palengvėjo, dabar ir duoną pasidarė lengviau kepti, ir šaltiena sušoko į puodą, ir barščiai paskanėjo. Net pamiršau tą tvyrančią šilumą, suvyniojančią smegenis kaip į vatą. Štai taip tie grybai ir gydo, būtent tada kai juos renki. Yra gydantieji grybai, kuriuos renki ir sveiksti, ir gydomieji grybai, kurie gydo verdami į arbatas… Padeda visi. Šie kelmučiai gydys rauginti.
Ir kaip visada, grybaujant, ravint ar dirbant kokį neskubiną rankdarbį, mane lydi kažkia mintis, kuria reikia išgvildenti. Šį kartą tai buvo mintis apie naujumą. Vis galvojau, kad mūsų vakarų civilizacijos prakeiksmas yra naujumo paieška. Todėl mes ir negalime nurimti, nes atrodo, kad ramybę ir laimę galima rasti tik ten, kur mūsų nėra, ten, kur mes savęs neišbandėme, toje veikloje, kurios dar nepradėjome. Ir todėl vėl ir vėl ir vėl nusiviliame… Aš irgi ieškojau problemos sprendimo palikdama senuosius namus Slėnyje… Taip, radau ramesnę vietą, geresnius namus, bet pati problema atkeliavo su manimi. Nes ji yra mano problema, o ne vietos problema. Tačiau ši nuošali sodyba su visais savo grybais, spanguolėmis, raistais ir miškais, kuriuos aš pasiekiu keliaudama tik savo nuosavomis storomis kojomis, padeda spręsti senas problemas neieškant naujų. Ir vakar rinkdama, o vėliau perrinkdama kelmučius vis galvojau: padėk man, Viešpatie, nebeieškoti savo problemų sprendimo bėgiojant iš vienos vietos į kitą, keičiant darbus ir žmonės, ieškant naujovių, kad pasislėpčiau nuo senų savo skolų su savimi pačia… Vis tik Rytų išminčiai ir mūsų vakarų vienuoliai bei asketai yra teisūs, norint surasti tai ko ieškai, negali blaškytis po visą pasaulį, po naujus darbus ir hobius, naujus mitybos ar gyvenimo būdus. Atsisėsk ant savo gimtos žemės lopinėlio, įsikibk į tai, ką buvo įsikibę tavo senieji protėviai ir ilgainiui pamatysi, kaip turi būti sprendžiami klausimai, taip, kad susigyventumei su savo savastimi, nebandydamas nuo jos pabėgti, pakeisti, atnaujinti…
Ačiū, tarsi būtų parašyta apie mano gyvenimą. Nerealiai!