Šliužiukai ir dabartinis pasaulis…
Mūsų pasaulis staiga tapo įtemptu lynu virš bedugnės. Turbūt negalima sakyti – staiga. Lynas kilo, tempėsi ir tik dabar staiga paaiškėjo, kad gali būti taip, jog išgyvens tik tie, kurie moka vaikščioti virve virš prarajos. Tie, kurie vaikšto atmerktomis akimis ir pasitiki tik tuo, ką mato jų akys, tiki tuo, ką gali padaryti jų rankos, nueiti ten, kur gali nuvesti tik kojos, kalbėti tik tai, ką sumąsto jų smegenys. Galbūt mūsų laukia pasaulio pabaiga, gal ji bus nukelta 5, 10 ar 100 metų nuo šiandienos. O gal ji ištiks jau rytoj. Mes šito nežinome, niekada nežinojome. Bet visada tvirti ir ramūs išlikdavo tie, kurie buvo viskam pasiruošę. Jie gali išlikti patys ir gali padėti išlikti kitiems, kuriems prireiks pagalbos. Žinojimas, kad pasaulis kažkada baigsis ir ruošimasis tokiam atvejui nėra panikos kėlimas ar gyvenimas amžinoje grėsmėje, galvojant, kad tuoj viskas sugrius. Atvirkščiai. Toks gyvenimas yra amžina kūryba, iššūkių sau kėlimas ir jų įveikimas, prisitaikymas prie Pasaulio, o ne prisitaikėliškumas prie greitai praeinančių madų, mokėjimas pajausti ko tau tikrai reikia gyvenime, o kas tau yra tik primesta iš išorės. Ir dar tai yra vidinės ramybės šaltinis, nes ilgainiui supranti – kažkas turi baigtis tam, kad atsirastų nauja.
Ramybė taip gyvenant aplanko vis dažniau ir dažniau, tačiau kartais ištinka tikri panikos priepuoliai. Vienas toks ištiko mane prieš kelias dienas, pasižiūrėjus labai įtikinamą lenkų filmą apie karą „Voluinė“. Apie moterį, saugančią vaikus, namus, kaimynus karo metu, apie tai, kaip ateina tavo pasaulio pabaiga. Po šio filmo mane suėmė tikrų tikriausias panikos priepuolis. Mes gyvename karo išvakarėse, tai aš labai gerai suprantu, nes pati esu baigusi istorijos magistro studijas, vyras pabaigęs istorijos doktoranto studijas, namuose atvirai kalbama apie tai, kas iš tiesų vyksta pasaulyje ir net vaikams nemeluojama, kad viskas bus gerai. Gerai nebus, ir tam reikia ruoštis. Tačiau kas, jei tas karas, ar vis numatomas maras, ar vis dažniau iškylantis klausimas apie badą staiga virs realybe? Juk gerai žinau, kad šie trys vaiduokliai neateina staiga, jie ilgai dejuoja pranešdami įdėmiai besiklausantiems, kad jau tuoj tuoj, jau tikrai neužilgo, jau beveik dabar jie pasirodys. Ir ką tada aš darysiu? Juk nemoku nei šaudyti, nei vairuoti, nei karate ar dziudo, nemoku gerai tvarstyti ir operuoti, esu kaip tas sraigės giminaitis šliužiukas, tokia minkšta ir be apsaugos… Ką daryti?!
Pirmas dalykas kurio ėmiausi norėdama nusiraminti, tai rašto. Rašymas man visada padeda, nuramina, paguodžia. Sėdau prie kompiuterio ir savo dienoraštyje susirašiau viską, ką aš moku, kas gali praversti karo, bado, maro atveju. Ir viską, ko dar reikia išmokti. Staiga supratau, kad šiam momentui aš ruošiuosi jau labai ilgai. Ir išmokau tikrai daug. Nesu šliužiukas, esu tiesiog moteris, kuri moka užauginti daržoves net pačioje kiečiausioje velėnoje, moka jas paruošti, daryti atsargas su mažiausiai papildomų perkamų priemonių. Moku auginti, perinti, lesinti vištas ir antis, moku jas papjauti, nupešti ir pagaminti taip, kad vieno gaidžio užtenka 5 pietums. Pažįstu valgomus laukinius augalus ir grybus. Žinau, kaip ką išsaugoti, kad kuo labiau tiktų maisto ruošimui. Moku auginti ir melžti ožkas, šerti triušius. Moku daryti sūrius, sviestą, varškę ar jogurtą. Moku malti miltus ir iš įvairių grūdų, sėklų, medžių žievių, žirginėlių, kepti duoną. Moku iškūrenti pirtį. Moku siūti, megzti, nerti ir austi, pataisyti ir persiūti naudotus rūbus. Galiu megzti kojines ir pirštines, rinkti vaistažoles, laukinius prieskonius ar grybus ir juos pardavinėti turguje. Jau išmokau naudotis dalgiu, kirviu ir pjūklu. Žinau kokia žolė tinka kraujo stabdymui, kokia nuo kosulio ar temperatūros. Vaistažoles dar reikėtų pasimokyti, nes visada labiau koncentravausi į valgomus laukinius augalus, bijodama atsakomybės už gydymą ir nugydymą. Dabar laikas atrasti drąsos ir tam. Reikia išmokti šaudyti ir spęsti spąstus – žvėrims ir žmonėms. Reikia išmokti vairuoti, daugiau treniruočių skirti kirviui ir pjūklui. Mažiau pasikliauti parduotuvėmis ir pinigų atsargomis, daugiau ūkiu, gamta, savimi ir kaimynais.
Pasirodo, mano jau seniai ruoštasi tokiam gyvenimui, koks gali ištikti. Gali ir neištikti, bet man patinka būti pasiruošusiai. Ir pats ruošimasis buvo kaip vaikų žaidimas, išmokstant vieną žaidimo ėjimą po kito, žaismingai ir džiugiai. Atrandant dar vieną ir dar vieną dalyką, kurio gali nebepirkti ir už jį nemokėti pinigais. Aišku, mokėti tenka, bet savo laiku, o ne pinigais. Ir tas suteikia daugiau saugumo jausmo, nei kažkur esanti suma. Nes kas, jei tų pinigų neliks, jie sudegs, bus pamesti ar atimti, sunaikinti su juos saugančiu banku? Lygiai taip pat gali atsitikti ir su tuo stabiliuoju nekilnojamu turtu arba aukso luitais… O tai, ką aš esu įgijusi per savo gyvenimą, visada bus kartu su manimi, net tada, jei teks iš namų bėgti visiškai nuogai. Gal aš ir tada būsiu šliužiukas be sraigės namelio, bet net ir tas šliužiukas prisitaikęs išlikti daug geriau, nei sraigė iš kurios išdykęs vaikas atėmė kriauklelę.
Kaip smagu rasti naujus tekstus!