3 patiekalai per dieną 365 dienas per metus

Šią frazę išgirdau dokumentiniame filme iš senos senos japonės, gyvenančios su dar senesniu savo vyru, kuriam jau reikia pagalbos. Močiutė kupina energijos, sukasi virtuvėje kaip vijurkas, ruošia puotą visiems savo vaikams ir anūkams. Ir gamina sau ir vyrui. Kaip pati sakė – 3 kartus per dieną, 365 dienas per metus. Nuostabu. Žinia, nė vienas save gerbiantis senosios kartos japonas ar kinas nevalgo šalto maisto, visada pasiruošia šviežią, net jei tai būtų puodelis ryžių su kokiomis nors daržovėmis, vis tiek ryžiai bus šviežiai virti. O jei ryžiai vakarykščiai, tai bus bent kepti su šviežiomis daržovėmis. Jokių sumuštinių su batonu ir sūriu, jokių duonų su lašiniais. Iš rytiečių tikrai yra ko pasimokyti, bet jie juk patys mokėsi civilizuotai gyventi daugiau nei 3 tūkstančius metų, mes dar tik beždžionės, dedančios į burną bet ką… Gaila, kad jų jaunimas mokosi nei iš savosios tautos patirties, o iš mūsų. Aš irgi bandau mokytis iš japonų bei kinų ir 3 patiekalai per dieną 365 dienas per metus yra mano siekiamybė, net jei gaminti reikėtų tik mums dviems su vyru arba net ir sau pačiai. Tiesą pasakius kartais pašiurpstu įsivaizdavusi kaip reikės gyventi, kai vaikai išsivažinės kas sau ir liksime tik dviese. Bet štai ta japonė močiutė parodė, kad įmanoma gaminti sau ir vyrui 3 kartus per dieną.

Jau girdžiu pasipiktinimo šūksnius – kiek laiko reikia sugaišti, gaminant 3 kartus dienoje! Tačiau tai neteisybė. Tereikia šiek tiek mažiau laiko skirti ekranui ir šiek tiek daugiau sau. Ir savijauta bus kur kas geresnė. Pradėjusi mokytis valgyti tik šviežiai pagamintą maistą iš rytiečių, išmokau kelis dalykus. Visų pirma reikėjo išmokti labai svarbų dalyką, kuris vadinasi: „Nekenčiu, kai ieškodama maisto, šaldytuve randu vien produktus“. Tai esminis dalykas, nes jei tik atsiras koks fermentinio parduotuvinio, to „geltono ir minkšto“ sūrio gabalas ar parduotuvinio majonezo stiklainis, tai sumanymas iš karto žlugs. Tą išmokau iš savo vyrų, kurie gali tą sūrio produktą valgyti tiesiog su majonezu. Negali būti ir jokių parduotuvinių sūrelių, jogurčiukų vienkartiniuose įpakavimuose, „šlapiankės“, dešrelių, dešrų, šoninės, sausų pusryčių, jokių daiktų, kuriuos galima būtų atsidaryti ir iš karto suvalgyti. Dabar rašydama labai susimąsčiau, kas dar buvo mano šaldytuve maždaug prieš 15 metų ir ką kartais pamatau tėvų ar draugų šaldytuvuose? Nepamenu… O kas yra mano ir kitų, ne maisto, o produktų laikytojų šaldytuvuose? Ten yra trilitrinis stiklainis šviežio karvės arba ožkos pieno, litrinis stiklainis naminio jogurto, sviestas, grietinė, varškė arba varškės sūris, lašiniai (ne šoninė, o būtent gryni lašiniai, nes jų tiek nesuvalgysi kaip “kūdesnės” šoninės), stiklainiai su raugintomis ir marinuotomis daržovėmis, uogienė. Šviežios daržovės atsinešamos tiesiai iš daržo arba rūsio ir nelaikomos šaldytuve. Visada yra kiaušinių, naminės kvietinės ir ruginės duonos, kiaulės taukų, aliejaus, bulvių, įvairių kruopų: grikių, ryžių, manų, miežių, perlinių, sorų, kukurūzų, lęšių, žirnių, pupelių. Visada turiu sultinio ir sriubos. Ir dar makaronų, kaip nuolaidą vaikams kurie staiga atsisako valgyti vieną ar kitą patiekalą. Greitai negaminant suvalgyti galima tik duoną su sviestu ir uogiene arba lašiniais. Visa kita reikalauja ugnies ir rankų. Bet užtai nebūna skrandžio sustojimų, rūgšties graužimų, vidurių užkietėjimų ar pilvo pūtimo, kaip prisiėdus sauso maisto. Kelis kartus per metus tenka su tuo susidurti, kai po darbų ar kokios kelionės įpuolu į virtuvę ir valgau ką randu, bet po to gailiuosi kelias paras, kol visa virškinimo sistema atsistato į savo vietą. Iš tiesų, kam gi valgyti bet ką, jei namie visada būna sriubos, kurią pašildyti užtrunka tiek pat, kiek susitepti sumuštinį? Arba išsivirti grikių ir juos valgyti su raugintomis daržovėmis. Arba išsikepti kiaušinienę, omletą ar tiesiog išvirti kiaušinį? Pastarojo „gaminimas“ net paprastesnis už sviesto ar kokių kitų padažų tepliojimą ant batono. O dabar realiai, ką gaminu tuos tris kartus per dieną.

Pusryčiams verdu košę (pienišką avižinių dribsnių, tų didelių, nesmulkintų, manų, sorų ar kukurūzų, vandeninę grikių, miežių), įvairiai gaminu kiaušinius, kai būna jų sezonas, kepu blynus, arba valgome sriubą. Jei pusryčiams nevalgėme sriubos, tai ją valgome dieną. Sriubos verdu tiek, kad užtektų 1 – 2 kartams ir ne daugiau. Išskyrus barščius, kurie skanesni po poros dienų. Taip sriuba neatsibosta, kiekvieną kartą vis kita, su vis kitais priedais, kita tekstūra, skoniu. Pietums valgome rimtesnį patiekalą su mėsa, bulvėmis, daržovėmis ir desertu, t. y. naminiu pyragu ar apkepu. Pastarasis tinka ir paskutinei vakarienei, jei dar kas spėja išalkti. Tokiai vakarienei laikomi ir makaronai, nes dažnai kuris iš mažesnių vaikų užsiožiuoja per pietus, o kai nėra sūrelių, dešrelių ar jogurčiukų, vis tiek tenka kažką sukurti iš esamų galimybių.

Iš tų pačių rytiečių mokausi dar vieno dalyko – gaminti tik tam kartui, mažais kiekiais, nevalgyti to paties patiekalo dvi dienas. Nes mažas kiekis gaminamas trumpiau, reikia mažiau plauti, skusti, tarkuoti, pjaustyti. Ir kai nelieka jokių likučių, daug smagiau gaminti naują patiekalą. Bet su didele šeima visada sunku įgyvendinti šį planą, nors aš labai stengiuosi ir vis dažniau tas pavyksta. Na, ne viskas iš karto…

Ir dar vienas dalykas labai gerai suveikia. Žinau, kad pasakysiu kažką, kas nustebins, nes įprasta galvoti kaip tik atvirkščiai. Bet stengiuosi neturėti jokio maisto plano savaitei, trims dienoms ar net tai pačiai dienai. Nes su tais planais viskas eina velniop… Visų pirma esu spontaniška valgytoja, visada tokia buvau. Taip valgydama labai gerai išmokau išgirsti ko reikia mano kūnui. O jis visada pasako ko jam reikia, visiems pasako. Bet mes su savo svarbiaisiais planais dažniausiai jį nutildome – jei suplanavau balandėlius, tai ir bus balandėliai, nusispjauti, kad tikrai labai noriu vien šaltienos… Aš klausau kūno, o ne planų, todėl po visų gimdymų miriau kaip norėjau jaučio liežuvio (t. y. kuo daugiau geležies), nėštumo metu nevalgiau jokių papildų, vitaminų, nesilaikiau dietų, todėl nors svoris ir smarkiai augo, visi mano tyrimai varė į neviltį gydytojus, nes buvo idealūs. Net kai laukiausi būdama 39 metų. Tai čia tik viena priverstinio planavimo pusė. Kita pusė yra ūkinė. Susiplanuoji vieną patiekalą, o nueini į vištinyką ir pamatai sužeistą vištą, kurią reikia greitai pjauti ir gaminti. Ir planai nueina šuniui ant uodegos. Arba užsuki į daržą, o ten išvirtęs kopūstas, išsiskleidęs kalafioras ar dar kokios daržovės, kurias reikia kuo greičiau suvalgyti. Ir vėl planai griūna. O kur dar pasivaikščiojimas miške ir „grobio“ gaminimas. Todėl geriausia būna apsidairyti aplink save, ką šiandien reikia suvalgyti ir ko labiausiai norisi ir tada gaminti taip, kad rytoj vėl galėtumei dairytis aplink save. Štai taip ir gyveni šia diena ir mėgaujiesi ką tik pagamintu maistu, kurio labiausiai norisi būtent dabar. Ir nekuri per daug planų ateičiai, nes jų vykdymas kartais apkartina net patį saldžiausią suplanuotą patiekalą, ypač kai norisi ko nors sūriai aštraus. O iškeltų planų neįvykdymas suraugina net patį šviežiausią pieną, kurį galima buvo suvalgyti su ką tik surinktomis braškėmis ar žemuogėmis… Šiaip turiu įtarimą, kad tas maisto planavimas savaitei ar 3 dienoms vis tik yra naudingesnis prekybininkams, nei mums. Ir kad kasdieninis mažų porcijų gaminimas 3 kartus per dieną 365 dienas per metus mus daug labiau priartina prie nirvanos, nei kasdieninė porcija jogos ir žalias kokteilis iš sveikuolių kavinės.

Viršelio nuotrauka iš mano knygos “Natūralus rauginimas” fotosesijos

1 comment