Gruodžio rytas…

…Gruodžio rytas. Nesibaigianti prieblanda ryja visus mano dienos planus. Katės voliojasi ant pradedančios kaisti krosnelės. Tuoj jas pakeisiu į varinį virduliuką arbatai. Cūcikas įsitaiso ant minkšto pleduko numesto ant sofutės šalia šildančios sienelės. Vaikai mokykloje, vyras servise, gyvuliai pašerti ir pagirdyti. Lauke krenta sniegas ir saulėgrąžų lukštai. Pastarieji krenta nuo zylių lesyklos, jas irgi palesinau, nes žiemomis zyles reikia įsigyvulinti (juk nesakysi įsivaikint…) ir šerti. Nesuprantu, ar dabar švinta ar temsta, atsidūstu pagalvojusi, kad gali būti taip, jog visą dieną to taip ir nesuprasiu. Ai, na ir tegul, vis tiek lauke neįdomu, namie nieko nėra, tik maišelis saldainių ir maišelis mandarinų. Šiandien man ir jų užteks. O jei neužteks maišelių, tai dar turiu audimo stakles ir virbalus su pirštine Marcelei ir knygų krūvelę iš bibliotekos. Geriu arbatą su saldainiais, mandarinus tingiu lupti, lengviau išlukštenti čežantį popieriuką. Galvoju, kokia laisvė nebijoti, kad čežėjimas gali prišaukti vaikų būrį iš antrojo namo aukšto. Specialiai pačežinu dar garsiau. Nieko, tik Ciūcikas Ycikas pakrutina ausis per miegus. Tyla, trakši malkos, cypia pelės sienose, iš antro aukšto balkono pro mano langą praskrenda katė, pro kitą langą įkyriai žvelgia zylė, turbūt baigiasi saulėgrąžos. Bet čia jums ne švediškas stalas, čia viskas normuota, baru zylę, vyniodama penktojo saldainio popierėlį. Tingiai perskaitau vieną kitą naujienlaiškį iš Substack’o. Krosnelė jau nebe taip smagiai traška, pasigirsta didžiojo virdulio ūžavimas. Vėl atsidūstu, nes tai reiškia, kad reikia atsinešti dar malkų iš malkinės, susipilti karštą vandenį į virtuvės kriauklę ir išplauti visus indus, likusius po pusryčių ir dar vieną kitą po vakarykštės vakarienės. Vos prieėjus prie kriauklės, kietai miegojęs Ciūcikas vienu šuoliu atsiduria ant stalo ir suėda likusius blynus. Garbės žodis, niekada nesu mačiusi to šuns ant stalo, bet tik spėju pasitraukti iš jo regos lauko ir ant stalo kažko nebelieka. Galų gale, gal ten ir ne jis, o tiesiog mūsų naminukas vėl siautėja, nes grįžusi randu Yciką vėl kietai miegantį ant pleduko. Vadinasi blynų vakarienei nebeliko. Nusisuku nuo savo šios dienos planų ir einu į rūsį atsinešti bulvių, užmerkiu perlines kruopas šilkinei košei, plaunu indus, einu sutvarkyti triušių narvų, nunešu vandens antims ir ožkoms, sukabinu vytinimui skirtus briedžio kumpius, iškabinu skalbinius, prieš tai nurinkusi išdžiūvusius vakarykščius, išverdu sriubą. Tada grįžta vaikai, suranda neatsargiai paliktus maišelius su saldainiais ir mandarinais, girdėti garsus čežesys ir vėl užkaisto didžiojo virdulio burbuliavimas, kviečiantis plauti indus. Vėl vakaras…

Parašiau šiuos žodžius ir nuėjau dirbti, manydama, kad visa diena bus tokia, kaip aprašiau. Čia yra tokia rašytojų liga, galvoti, kad jei jau parašei, tai taip ir buvo, yra, ar dar bus. Nė velnio… Tik nuėjus kabinti skalbinių į antrą aukštą, apačioje užvirė tikra košė. Teisingiau, košė net nespėjo užvirti, nes staiga sutrupėjo ant viryklės paliktas stiklinis troškinimo indas ir visi košės bulvių tarkiai, perlinės kruopos, žirniai, spirgučiai ir pienas laisvai pasiliejo per visą įkaitusį metalinį viryklės viršų… Su baisiu šnypštimu, gaudesiu, sproginėjimu ir dūmų kamuoliais. Puoliau apačion gelbėti namų. Renku duženas nuo įkaitusio metalo, bandau sugriebti kuo daugiau košės su pelenų kastuvėliu, gramdau metalą kuo tik galiu. Atidaryti visi langai ir durys, bet visur tvyro dūmų tumulai. Suskamba telefonas, mažosios pirmokėlės mokytoja. Sako, pasiimkite savo vaiką iš mokyklos, skundžiasi, kad dantuką skauda. Skambinu vyrui, jis jau pakeliui iš serviso, liepiu susirinkti dukrą. Išeidžiu Ciūciką Yciką į lauką, kad nerytų dūmų. Gramdau, šluoju, vėdinu. Namie jau beveik minusinė temperatūra, kai grįžta Marcelė su tėčiu. Uždarau langus, paguodžiu Marcelę, kurios dantukas grįžus namo stebuklingai nustoja skaudėjęs. Pietų nebeliko, atsidarau elnienos konservą ir vagau su duona, prie manęs prisijungia ir vyras. Juokiasi klausydamas mano pasakojimo apie katastrofą ir dejavimų, kad šį kartą su stikliniu puodu elgiausi pagal visas instrukcijas, pašildžiau, sudėjau šiltus, o ne karštus produktus, vėl pašildžiau ant krosnelės krašto ir tik gerai įšilusį pastačiau ant viryklės. Jau šimtus kartų taip jame gaminau troškinius, plovus, košes… Bet dabar jam turbūt buvo jau išmušusi paskutinioji valanda, kažkur atsiradęs skilimas ar tiesiog staiga ištiko infarktas. Vyras garsiai kalba su savimi, sako, aš tai būčiau baisiausiai keikęsis ir rėkęs, o tu? Nepamenu, tikrai neprisimenu ar bent pasakiau tą trumpąjį kritiniais atvejais išsprūstantį sovietmetį menantį ištiktuką…

Dar kartą atsidūstu žiūrėdama į paskutines dūmų sruogas, besirangančius nuo viryklės. Taip vaikų pietūs nukeliauja į dangų angeliukams… Susirandu miltus, mieles, sviestą, cukrų, kiaušinius ir prikepu kalną saldžių bandelių. Nuo trilitrinio stiklainio rytinio kaimynės pieno nugriebiu puslitrį šviežios grietinėlės ir suplaku. Vakarienei kimšdami bandeles su plakta grietinėle šeimynykščiai guodžia mane ir sako, kad šiaip galėčiau ir dažniau pilstyti košę ant viryklės, jei paskui iš pykčio kepu bandeles. Visi patenkinti sugriūna į lovas. Naktį verkdama prabunda Marcelė, kuriai nuo grietinėlės pertekliaus paleido vidurius… Aišku, atsikrausto į mano lovą ir visą naktį atiminėja antklodę.

…Gruodžio rytas, nesibaigianti prieblanda vėl ryja mano saldainius… oi, dienos planus… Vėl gyvuliai, zylės, Ycikas ir kaitinamos skraidančios katės, audimo staklės, virduliai ir indai. Viskas taip pat, kaip vakar. Tik jau nebėra tų dviejų maišelių su saldainiais ir mandarinais, o prieangis vis dar dvokia svilėsiais…