Prieššventinis…

Metai baigia praryti save, kaip ta gyvatė, kuri ėda pati save nuo uodegos. Beliko tik keli stuburo slanksteliai ir po stojusios tamsos staiga plykstelės akinanti šviesa. Nubudusi paryčiui, apie 4 valandą išeinu į lauką. Kaip ir maniau, danguje tuštuma, tik kelios žvaigždės bando įveikti nesibaigiančius gruodžio debesis. O mėnulis kaupia jėgas, ir desperatiškai bando papilnėti, kad per Kalėdas galėtų pasirodyti visu savo gražumu. Aišku, jei tik leis debesys. Naktis tamsi, šviečia tik šlapias sniegas.

Nenoriu šiemet švęsti jokių švenčių. Vakar, grįždama su vyru iš medžioklės miškuose, pro mašinos langą stebėjau prabėgančius kaimelius ir miestelius, pasipuošusius lemputėmis ir blizgučiais. Visada Kalėdos, papuošimai ir sentimentalios dainos man keldavo švenčių laukimo šiurpulį. Net tada, kai įėjus į prekybcentrį supykindavo nuo suverstų šlamšto krūvų ir kai negalėdavau į parduotuves vestis vaikų, kad apsaugočiau save, juos ir aplinkinius nuo kalėdinių isterijų. Šiemet užvaldė visiškas abejingumas papuošalams ir apatija. Liūdnai žiūriu į mirgančius kaimelius. Kuo arčiau nacionalinio parko direkcija, tuo mažiau šviesų kaimelių languose… Visą dieną maliausi po senovinius dzūkiškus kaimus ir tik viename kieme mačiau vištų aptvarą. Viskas sutvarkyta, išlaižyta, negyva kaip kapinėse. O koks Kalėdų rytas be gaidžio pergalės giesmės, pranešančios, kad diena pailgėjo bent minute? Maniškiai trys galės sau giedoti kiek telpa, jie išvengė užvakarykščio paukštidės genocido, kai buvo itin nepolitkorektiškai išpjauti visi nereikalingi vyriškos giminės atstovai iš ančių ir vištų pulko. Žinau, kad tai visiška diskriminacija ir galiu sulaukti Lygių galimybių vyriausiosios kontrolierės vizito, bet ana lyg ir išėjo į dekretines (o gal jos žmona išėjo, nepamenu), todėl galandu peilius ir ruošiu tokį patį vizitą į triušidę. Ūkis ir lygios galimybės nieko bendro neturi, tie išmislai apie lygybę tik miestiečiams.

Mintys sukasi apie kaimelius ir gaidžius, apie bet ką, kad tik nereikėtų sustoti prie pasiruošimų šventėms. Tiesą pasakius net nesiruošiu. Nesistengiu išsivalyti namų iš pagrindų, neperku dovanų, neplanuoju šventinių valgių ir nekepu jokių sausainių. Nieko nenoriu daryti. Noriu tik tyliai tyliai sėdėti ir jausti kaip bėga laikas ir kaip tyliai girgžda tarp dantų baigiami sukramtyti metai. Nejaučiu jokio gailesčio, kad prabėgo dar vieni mano gyvenimo metai, neplanuoju, kad kiti bus daug šviesesni, nekuriu jokių naujų planų, nežadu geriau maitintis, mesti svorį, pradėti mokytis hebrajų kalbos ar dažniau keliauti į Varėną. Taip pat visiškai nekreipiu dėmesio į faktą, kad kitais metais man jau bus ne 45, o 46 metai, atsiras naujų raukšlių ar daugiau žilų plaukų. Esu tam abejinga kaip šiemetinėms kalėdinėms puošmenoms. Nevažiuodama iš namų nematau jokių papuošimų, o nežiūrėdama į veidrodį nematau jokių pokyčių. Tik tyliai atsisėdusi jaučiu kaip per mane ir visą pasaulį nenumaldomai bėga laikas susisukdamas į tą gyvatinę spiralę, kuri ėda save nuo uodegos ir lygiai taip pat atgimsta pati iš savęs.

Išleidžiu visus namiškius į darbus ir mokyklas, atsisėdu ant skudurinio takelio priešais krosnies dureles ir pro stiklą stebiu ugnį. Regėjimas atsipalaiduoja, praranda koncentraciją ir aš vienu metu stebiu ugnį, ant kambario lubų atsispindinčius akvariumo raibulius, už lango siūbuojančius raudonus žagrenio „kankorėžius“ ir prie krosnelės tupinčios katės judančias ausis. Galvą užpildo ugnies traškesys, laikrodžio tiksėjimas ir bepradedančio ant ugnies virti virdulio ūžesys. Daugiau nieko, jokių kalėdų. Ilgai taip nepasėdėsi, tuoj grįš vaikai, norės valgyti, pasakoti apie pasiruošimus šventiniams koncertams, klasės papuošimus, klausinės ar jau man pervedė pinigus, kad galėtų nupirkti dovanėles klasės draugams. Nepervedė, duomenis „nulaužė“ piratai, tėtis dar negavo atlyginimo, pinigus už parduotas antis reikia atiduoti grąžinant skolas. Šiemet ir mano vaikai gaus minimalistines dovanas. Bet ir tai manęs nejaudina. Nes iš tiesų jie turi viską, ko jiems iš tikrųjų reikia. Ir net mažoji tą jau spėjo suprasti, kai rašydama laišką Kalėdų seneliui, po ilgų svarstymų ir dūsavimų pagaliau prisipažino – man nieko nereikia, na nebent ko nors minkšto ir mielo. O minkštas ir mielas daug nekainuoja, ar ne?… Su vyru dovanomis nesikeičiame, nes vis dar džiaugiamės vienas kitu kiekvieną, na gerai, beveik kiekvieną, dieną. Artimiesiems dovanas ruošiu visus metus. Žvėrienos dešros, rūkyti lašiniai, džiovinti, rauginti, marinuoti grybai, čili pipiriukai ir įvairiausiai konservuotos daržovės kur kas geresnė dovana už tas, kurias mačiau suverstas į dideles krūvas parduotuvėje. Su šypsena prisimenu Henriko Gudavičiaus dienoraščius: kaip gerai, kad neturiu pinigų, nes jeigu turėčiau, tai reikėtų važiuoti į labai įdomia fenologų konferenciją. Jaučiuosi lygiai taip pat, todėl, atsikėlusi nuo grindų prie krosnies, grįžtu prie savo audimo staklelių ir ištisas valandas narplioju vilnonius siūlus languotam šalikui. Į vieną pusę, prispausti, į kitą pusę, prispausti, pakeisti siūlą, susukti audeklą ant veleno, viską pakartoti dar ir dar kartą… Taip ir su tomis metinėmis šventėmis – viską kartoji, kartoji, kartoji, o velenas vis storėja nuo ilgėjančio metų audeklo.

Šiemet viskas susimokė, kad man nereikėtų sukti galvos apie švenčių pasiruošimus. Tyliai už tai padėkoju Dievui ir pasauliui. Pinigų dovanoms ir kitokiam šlamštui nėra. Kūčių stalui tereikia nupirkti dvi silkes ir aguonų, nes maniškės neužderėjo. Ramu. Orkaitės durelės, atidarinėjant pažiūrėti kaip kepa netikras zuikis iš briedžio, – kokia netikėta transformacija, – liko mano rankoje, vadinasi jokių sausainių, meduolių ar kitokių bereikalingą šurmulį sukeliančių kepinių. Šlyžikus iškepsiu duonkepyje, kai kepsiu duoną. O pyragėlius su grybais kepu aliejuje, kaip mano Baba darydavo. Nėra, vadinasi ir nereikia. Mažiau ruošimosi, mažiau šurmulio, mažiau maisto, daugiau laiko klausytis kaip bėga metai, ateina ir nueina šventės. Ir kaip ateina nauji metai su savo senaisiais darbais kuriuos reikia tęsti. Tai viskas ko aš noriu iš ateinančių metų – tik tęsti, kas jau pradėta, ką gavau gimdama, ir tiesiog stebėti ir klausytis ką sako ugnis krosnyje, vandens raibuliai ant lubų ir vėjyje judantys žagrenio „kankorėžiai“.

6 comments