Dryžuota žiema

Pro mano langus lėtai slenka dryžuota žiema. Vienas šonas baltas, kaip mūsų beržynas po smarkios pūgos, kitas – pilkas, kaip tų pačių beržų šakos tik pradėjus švisti. Arba temti. Arba visą ištisą dieną, kai niekaip neišeina suprasti, ar dabar temsta ar švinta… Vienu žodžiu – lietuviška žiema. Virtuvėje visą dieną kūrenasi krosnelė, vos tesušildanti pirmąjį namelio aukštą. Tuo tarpu antrame aukšte esantys miegamieji vakare primena pirtį. O kaip nutaikyti šilumą viršuje, kai ištisą dieną sėdi apačioje? Kita vertus tai guodžia, jei jau užeis minus trisdešimt laipsnių, galėsiu tupėti antrame aukšte ir apačion nusileisiu tik įdėti į krosnį malkų. Ant krosnelės visą dieną tupi du virduliai su karštu vandeniu, kad nereikėtų laukti, kol sušils vanduo arbatai ar indų plovimui. Naktį ant jos tupi 2 katės. Ryte užkūrus krosnelę stebime, kada jos pajus karštį ir persikraustys ant šildančios sienelės. Kartais man atrodo, kad ištisą dieną daugiau nieko neveikiu tik geriu arbatą iš tų pastoviai karštų aprūkusių virdulių. Žalią, juodą, žolelinę, mėlyną… Nors beveik visada, krosnelės orkaitėje verda briedžio kaulų sultinys, ant malkinės viryklės briedžio inkstų sriuba, elektrinėje orkaitėje kepa moliūgų pyragas, ant virtuvės darbastalio mirksta briedžio kepenys vakarienei. Medžioklės sezonas, nieko nepadarysi… Iš vienos mano pusės bebaigiama megzti pirštinė Marcelei, iš kitos – prieš porą dienų pradėtas austi vilnonis šalis, ant kelių kompiuteris. Ir ką aš čia norėjau papasakoti, kol grįš vaikai iš mokyklos?… A, apie dryžuotąją mano žiemą.

Niekada dar ta žiema man neatrodė tokia dryžuota. Dažniausiai mūsų žiemos būna pilkos, bet šiemet jau nesunku įsivaizduoti, kad klimato kaita įgauna rimtą pagreitį. Man jau tikrai neatrodo normalu, kai vieną dieną būna minus 15, kitą – plius 5, o dar po poros dienų vėl grįžta šaltis, kurį ir vėl greitai pakeičia atodrėkis. Nesusigaudau ne tik aš, bet ir mano palaidoji laimingoji višta, kurią kad ir kaip besistengčiau, niekaip nepavyksta uždaryti saugiame aptvare. Kur buvus, kur nebuvus ji vėl išplasnoja ir apsigyvena ožkų pašiūrėje, miega ten pat, palubėje, o kiaušinius deda ant triušių narvų. Bet vos tik termometras parodo 18 laipsnių šalčio ji drausmingiausiai nutupia vištyne ir susilieja su kitomis baltomis leghornų veislės mišrūnėmis. Bet aš ją vis tiek atpažįstu iš šelmiško kuodo, visai nebūdingo leghornams. Pirmą kartą kai ji ryte manęs nepasitiko prie svirno, kur laikomi pašarai, pagalvojau kad apsilankė lapė ar kiaunė. Bet atėjus į vištinyką iš karto krito į akis kazokiškas kuodas viduryje laktų. Iš karto palengvėjo, nes ji yra vienintelė višta iš mano turimų 30, kuri gruodžio mėnesį deda kiaušinius… Matyt ir vištas veikia klimato kaita, pats tamsiausias per visą stebėjimų laikotarpį gruodis ir ypač greitos orų permainos.

Tos permainos ir man krenta ant smegenų… Du metus sau ir kitiems kartojau, kad daugiau nerašysiu knygų. Nenoriu. Nepatinka dėmesys, pardavimai, pokalbiai. Kartojau kartojau ir staiga vieną dieną lapkričio mėnesį pasijutau sėdinti prie 50 puslapių gryno teksto… Ir ką dabar su juo daryti? Nuotaikos dėl to teksto, kaip ir orai – dryžuotos. Tačiau nepaisant visų dryžių, ir net nežinant, kokia spalva bus paskutinė, tekstas augo, augo ir pagaliau nusirito ieškoti leidyklos. Ir man kaip akmuo nuo dūšios nusirito. Vis tik rašymas – sunki liga su atkritimais… Dabar ant kompiuterio darbastalio atsirado vietos naujam rankraščiui.

Dryžuota žiema tęsiasi toliau. Knygos iškeliauja ieškoti leidyklų, vištos pradeda dėti kiaušinius, ožys pradeda įgauti savo nuostabųjį aromatą ir bjaurią nuotaiką. Ant sofutės atsiranda naujas mezginys, ant staklių lininis šalikas, sultinys verdamas jau ne iš briedžio o iš senos vištos. Tik virduliai ir katės vis dar stabiliai laikosi ant krosnelės ir aš visą dieną daugiau nieko ir neveikiu tik geriu arbatą. Juodą, žalią, mėlyną…

6 comments