Skurdžių puota
Pasaulyje yra labai daug virtuvinių pavadinimų, kuriuose žodis „vargšai, skurdžiai“ naudojamas su pagarba. Beje, pavadinime paminėjau būtent skurdžių, nes vargšas sukelia mintis, susijusias ne tik su pinigais, bet ir su visais kitais dalykais, paverčiančiais žmogų vargšu. Su skurdžiumi yra paprasčiau, jis tiesiog neturi pinigų. Būtent su tuo susiję ir virtuviniai pavadinimai, kurie visiškai nereiškia, kad žmogus yra vargšas, jis tiesiog neturi pinigų nusipirkti maistui, bet turi labai daug fantazijos, leidžiančios jam kasdien puotauti kaip tikram turtuoliui. Įžymioji italų cucina povera, poor man pepper – kraujažolės pavadinimas, didelė dalis dabar tokios populiarios rytiečių virtuvės patiekalų, japonų įžymieji pavasario kalnų laukiniai žalumynai, gražioji Patience Gray kulinarinė knyga “Honey from a weed” – viskas atkeliavo vien todėl, kad žmonės neturėjo pinigų, bet turėjo fantazijos.
Faktas, žinomas nuo neatmenamų laikų, yra toks, kad žmogus, gyvenantis patogiai, nelinkęs kurti. O tik padėk jį kur nors alkaną ir sušalusį ir atsiras piramidės, gražiausi medžio raižiniai, paveikslai ir puikiausi patiekalai iš nieko. Ir aš pradedu tą suprasti, kai tenka mėnesį ar kiek prasėdėti be pinigų. Aišku, tokį gyvenimą, kuriame stengiuosi visą savo laiką skirti maisto auginimui ir ruošimui, o ne uždirbti pinigus maistui pirkti, pasirinkau pati. Todėl buvimas be pinigų man didelio streso nekelia. Kaip tik, tuo metu jaučiuosi ramiausiai ir stabiliausiai. Nes žinau, kad nieko pirkti negaliu, turiu suktis su tuo, ką turiu. Rankdarbiams sunaudoju visus siūlų likučius, pergalvoju kokius rūbus reikia sutaisyti, kuriuos sukarpyti skuduriniams kilimams. O maistą reikia ruošti iš savo užaugintų ir surinktų atsargų. Kadangi dabar maisto auginti beveik nereikia, tai turiu begales laiko žaisti su atsargomis ir ruošti kasvakarines „skurdžių puotas“. Susėdę vakarais prie stalo, nukrauto gėrybėmis iš atsargų, abu su vyru juokiamės ir to savo skurdo.
Taigi, ką gali valgyti žmogus, metus laiko skyręs savo maisto auginimui ir rinkimui? Ogi stirnienos karpačio su aliejuje marinuotais baravykučiais. Mielinius pyragėlius su sūdytais grybais. Anties taukuose keptas bulves ir moliūgus su raudonėliais ir juozažolėmis. Dar šiltą čiobrelių duoną, keptą su raugu ir užmaišytą ant vakarykščios čiobrelių arbatos likučių. Dideles spalvotas vijoklines pupeles keptas su česnakais, naminiais čili pipirų dribsniais ir žolelėmis. Arba lygiai taip pat keptus raugintus kazlėkus ir voveraites. Dvi dienas krosnyje keptus briedžio šonkauliukus su kaukazinių slyvučių ir medaus marinatu. Labai lėtai, kad tik neištižtų, virtus džiovintus žirnius su savo rūkytų lašinukų spirgučiais ir čiobreliais. Savo augintus ir kiemo saulėje išdžiovintus pomidorus, konservuotus aliejuje. Arba pomidorus konservuotus savo sultyse ir apibarstytus smulkintu mėlynuoju svogūnu ir vargšų žmonių pipiru – kraujažole. Salsą iš konservuotų pomidorų, šviežių svogūnų, česnakų ir marinuotų čili pipirų. Dar daug mažų dubenėlių su marinuotomis ir raugintomis daržovėmis, grybais, mišrainėmis iš rūsyje laikomų bulvių, salierų, morkų, burokų, ropių, griežčių. Plonai pjaustytos rūkytos, sūdytos, vytintos ar džiovintos mėsos – žvėrienos, antienos, kiaulienos, ožkienos. Kartais patys pigiausi namie gaminti patiekalai – naminiai makaronai su dilgėlėmis, koldūnai su džiovintais grybais ar stirniena, mieliniai pyragai su daržovėmis ir mėsa. Sriuba su raugintais kelmučiais, česnaku, čiliais ir sojos padažu. Pyragas su rabarbarų uogiene. Apkepas su moliūgais. Naminis putinų vynas ar žolelių alus, antpiliukai. Miežinė kava ir avižiniai sausainiai.
Iš visų išvardintų patiekalų pirkti tenka tik aliejų, cukrų, druską, miltus ir sojos padažą. Kai pinigų yra, ant stalo atsiranda šokoladas, vynas, pelėsinis sūris, apelsinai, net čipsai ir kola vaikams. Tada galima nusipirkti „sausų“ parduotuvinių makaronų ir negaminti vakarienės. Leisti sau viską, ką gauna išdidūs, pasiturintys ir save gerbiantys žmonės. Galima būtų labiau pasistengti ir uždirbti daugiau pinigų, kad dažniau galėtume sau leisti viską, ką gali turtingesni. Bet… Juk skirtumas tarp „skurdžių virtuvės“ ir sausų makaronų, kad ir pačių brangiausių, toks ryškus…
Negaliu patikėti savo laime – Ieva vėl rašo! Pati nežinau, ko įlindau į samanotą (kaip ko, be galo pasiilgau) ir dabar graužiuosi, kad anksčiau nepamačiau… Reikia pasitaupyti ir iš karto visko nepraryti.
Valio!
Džiaugiuosi, kad įlindai. Dabar ir aš žinosiu, kad esi kažkur čia 🙂
Aš irgi skaitau, pasirodo, ne be reikalo registravau savo e-adresą priminimams
Labas, Ta Iš Šiaurės :). Na va, pasirodo ir čia turiu beveik visus kurių man reikia, nereikia jokių soctinklių. Labai džiaugiuosi, ačiū!