Iš dienoraščio…

Ant kompiuterio darbastalio turiu nemažai aplankų su įvairiais dienoraščiais. Vieni po truputį pavirsta knygomis, kiti pildo blogą, dar kituose knisuosi norėdama pasižiūrėti, kada ta triušė lankė triušį ir kada pagaliau ji turės triušiukų. Arba kada pernai atskrido ereliai ir kiek jų buvo. O šitas įrašas iš itin asmeniško dienoraščio, kuriame aš karts nuo karto bandau išsiaiškinti pati su savimi. Tiesiog parašiusi tekstą, supratau, kad jis ne tik apie mane…

Aš keliauju link penkiasdešimtmečio, po dviejų savaičių man bus 46 metai. Bet vis tiek dar bandau atrasti savo vietą gyvenime, savo vienintelį pašaukimą, savo profesiją. Na taip, aš niekaip negaliu užaugti… Ir kaip aš tą darau? Ogi žiūrėdama į kitus. Na argi ne kvailė? Tiesą pasakius, prieš pradėdama rašyti, norėjau sugalvoti, kur galėtų būti ta mano vienintelė vieta. Ar ūkis, ar gamta, ar audimas, ar mezgimas, ar rašymas. Bet tik pradėjusi rašyti supratau, kad aš ir esu savo vietoje. Mažame namelyje palei raistą, su vištomis, ožkomis, antimis ir triušiais. Su daržu ir mišku. Su įvairiais rankdarbiais ir rašymu. Su vaikais ir vyru. Aš nesu ir nebūsiu rūbų dizainerė. Nesu ir nebūsiu amatininkė matanti vien siūlus ir raštus. Nebūsiu ir vien rašytoja, rašanti tuščius žodžius ir dalyvaujanti diskusijose apie kultūrą. Nebūsiu ir vien ūkininkė, nerandanti laiko galvojimui. Ir laukinė nebūsiu, nes nemėgstu vien buvimo miškuose ir laukuose. Mano tikroji vieta yra kaip tos adatos su siūlu, aš turiu nardyti tarp visų šių dalykų ir susiūti juos į vieną visumą. Ir visiškai beprasmiškas yra noras tapti kažkuo tokiu vienoje sferoje, nes tai taip šiuolaikiška ir nuobodu…

Daug smagiau siūti savo gyvenimą iš gabalėlių, kaip skiautinį. Visada jį tokį siuvau. Ir nors rezultatą pamatysiu tik pabaigoje, vis tiek nežadu nustoti durstyti. Gabaliukas mamos, būnančios visą parą su savo vaikais jau beveik 18 metų. Gabaliukas žmonos, leidžiančios labai daug laiko su vyru, skubančios paduoti šilto maisto lėkštę jam grįžus iš medžioklės ir nurinkti indus vien todėl, kad man pačiai malonu jam patarnauti. Gabaliukas virėjos, vienu šaukštu maišančios 5 puodus ant vienos viryklės. Gabaliukas kepėjos, kurios visa krosnis prikišta duonos kepalų, kuriuos paskui reikės išdovanoti. Nes tik taip jie gerai iškepa. Skiautė mokytojos, pasakojančios apie rauginimą ir laukinius augalus. Skiautė rašytojos, ankstų rytą, kol dar vaikai miega, bandančios parinkti žodžius eiliniam tekstui apie maistą, mišką ir kasdienybės šventumą. Gabaliukas melžėjos ir šėrėjos, kasrytą-vakarą minančios po mėšlyną pas ožkas, triušius ir vištas. Gabaliukas daržininkės, karštą dieną nusispjovusios ant įkyrių piktžolių ir nuėjusios skaityti knygos. Nes yra ir geras gabalas skaitytojos, turinčios tokį atgyvenusį daiktą kaip bibliotekos kortelė. Gabaliukas kojinių ir pirštinių mezgėjos, nes kiti daiktai, pagaminti iš virbalų neįkandami, pasidaro nuobodu. Bet užtai yra gabaliukas skarų bei staltiesių nėrėjos. Ir mažas mažas gabalėlis pradedančios audėjos. Siuvinėtojos gabalėlis jau labai nusitrynęs, net nusilpusios akys nebeįmato jo rašto. Kraštelis dukros, važiuojančios aplankyti tėvų į lietuvišką didmiestį su savo keptu tortu. A, dar gabalas istorikės, kurio niekaip nepavyksta išplėšti. Keli nemaži plotai visiškos laukinės ir kaimietės, galinčios nesišukuoti visą savaitę, jei tik nėra ūpo ir net neplanuojančios dušą ir tualetą įsitaisyti namie (kaip mano teta sakydavo – namie aš nešiksiu ir taškas). Skiautė atsiskyrėlės, kuri nekalbinama galėtų tylėti ištisas dienas. Bet ir gabaliukas labai šnekios pašnekovės, skubančios išpasakoti viską, ką sugalvojo nekalbiomis dienomis. Šmotukas žolininkės, turinčios žolių, kerpių ir grybų vaistinėlę, na, yra dar kažko iš vaistinės nuo temperatūros… atrodo, bent jau pernai tai tikrai buvo, žinau, vyras pirko… Grybautojos skutelis, išmokusios grybavimą paversti ne sezoniniu, o ištisų metų užsiėmimu. Gabaliukas gyvūnų mylėtojos ant kurios miega katės, po lova šuo, o virtuvėje gyvena paukščiai (pavasarį ką tik išsiritę viščiukai ir ančiukai, vieną žiemą 80 vnt kiniškų putpelių, o dabar pora papūgėlių, kurias padovanojau Marcelei). Ir mėsininkės, mokančios papjauti ir išdarinėti vištą, iš briedžio padaryti vytintas dešras, išrūkyti bebro uodegą ir iškepti ožiuko koją duonos tešloje. Dar yra mane erzinanti tingi svajoklė, galinti pusdienį žiūrėti pro langą į krentančias snaiges. O šalia gabaliukas savigraužos, kuri vis smerkia svajoklę ir kartais visas kitas dalis, tokia nyki kaip kandis geriausių ir brangiausių siūlų kamuolyje.

Tiek daug audeklo skiautelių! Visos buvo naujos, tada aš jas panešiojau, sudėvėjau ir likučius susiuvau į gyvenimo skiautinį. Lygiai taip pat, kaip ir visi žmonės, net tie, kurie savo pašaukimą išgirdo dar vaikystėje. Juk ir jie buvo ne vien dailininkai, muzikai, moslininkai, audėjos ar dar kitos profesijos. Ir tarp tų visų skiaučių nėra vienos pagrindinės, jie sudaro ornamentus, o pagrindinis dalykas yra sujungimai. Ten, kur praėjo adata. Pasirodo ir gyvenime svarbiausias dalykas yra ne gabalai, o tai kaip jie sujungti, kas juos jungia. Čia kaip su tuo tortu, kurį iškepiau mamos gimtadieniui. Mano brolis, tingiai krapštydamas kremą iš tarpo tarp dviejų biskvitų, numykė: „Žinai, geriausias dalykas tavo torte yra sujungimai. Kitą kartą daryk juos didesnius.“

Parašius tekstą lengviau atsidusau, nusprendusi, kad gal man ir nereikia ieškoti vieno tikslo savo gyvenimui, užkaičiau ant malkinės viryklės puodą su vištienos troškiniu vaikams, įsidėjau ledų likutį ir sugrįžau prie pradėto žiūrėti filmo. Nes juk visai nesvarbu, koks dabar nešiojamas audeklo gabalas, svarbiau bus vėliau gražiai jį sujungti su buvusiais. O ledai su filmu sniegingą dieną yra pats geriausias sujungimas.