Rankomis įsikibus realybės…
Nuo pat ankstaus ryto mano galvoje spiečiasi mintys. Kaip tos bitės, nusprendusios palikti gimtąjį avilį. Lygiai taip pat, kaip atskiros bitės atsilikusios ar kažko nuskridusios nuo viso spiečiaus, mintys pakyla, kažką sukrebždena mano nuo žiemos pavargusioje smegeninėje ir vėl grįžta atgal. O galvoje lieka nuotrupos: nėra laiko, neįmanoma taip gyventi, reikia kažką keisti, ir dar daug visokių minčių nuolaužų, kurios niekaip nesidėlioja į bendrą visumą. Iš tiesų gerai žinau apie ką noriu rašyti. Apie tai, kodėl nebeturiu socialinių tinklų, kodėl ištryniau fb paskyrą ir griežtai atsisakau dalyvauti bet kokiuose TV ar radijo laidose, kodėl teberašau į blogą, apie tai, kaip įmanoma ir kaip neįmanoma gyventi be pinigų, viską darant savo rankomis, apie tai, kad ne viską įmanoma padaryti savo rankomis ir todėl tų pinigų reikia. Apie žmones, pasirinkusius lygiai tokį patį gyvenimo būdą, kurių iš tiesų pilnas pasaulis, tik mes visi pasirinkome gyventi ne jūtūbei, o sau ir kitiems. Apie tai, kodėl gyvendami tik sau ir nieko per daug nerodydami viešai, mes iš tiesų gyvename ir kitiems. Apie tai, kodėl vos tik parodžius kažką viešai, tu jau nebegali būti nuoširdus su savimi ir kitais, nes patenki į labai labai lipnų tinklą. Taip taip, aš jau esu buvusi tame tinkle ir dabar paniškai bijau vėl pakliūti į jį…
Mintys taip mane nukamavo, kad teko mesti kompiuterį, neriamą staltiesę ir bėgti į mišką, kad pagaučiau pagrindinę mintį už uodegos. Nes jos taip elgiasi. Mintys. Jų uodegos visada o visada yra pasislėpusios ne ten, kur jų ieškai, o ten, kur ieškai visai ko kito. Kaip ir dabar. Paieškojau ir radau nemažai kadagio šakų su uogomis, pušų spyglių ir šermukšnio šakelių, dar daug šviežių briedžio kakučių ir nužiaumotas pušis. Kakučius ir pušų graužtukusi palikau vietoje, o viską, ką radau atsinešiau ir išviriau vitamininę žiemos pabaigos girą. Kartu atsinešiau ir minties uodegą. Dar teko pusdienį vynioti ją į kamuolį, kol pasiekiau pačią Mintį. Pasirodo, visos tos nuotrupos apie laiką, pinigus ir panašiai kilo iš vienos minties – kas yra dabar rankų darbas. Labai labai painus klausimas, su tuo turėtų sutikti visi, kurie bando gyventi iš rankdarbių, tekstų, paveikslų, viso to, ką mes padarome rankomis ir mintimis.
Iš tiesų, rankų darbai teorijoje, t. y. tuščiose kalbose, yra labai aukštai vertinami. O pabandykite realiame gyvenime ką nors aprengti savo rankomis numegztu megztiniu. Bent 8 atvejais iš 10 bus pasakyta, kad megztinių nenešioja, kad vilna kanda, kad spalva, tekstūra, dydis ne tas, modelis ne toks ir t.t. ir t.p. Lygiai toks pats likimas laukia nėrinių, nes jie morališkai pasenę, audinių, nes naujieji mašininiai daug pigesni, tekstai per ilgi, atsibosta skaityti, paveikslai nesiderina su minimalistiniu interjeru. Nepamirškite, teorinėse kalbose už stalo visi tie dalykai bus aukštinami, bet jei pasiūlysite patį daiktą, o ne tik jo apkalbas, viskas bus kitaip. Tiesa, visada yra tie likę 2 iš 10, kurie iš tiesų nerealiai džiaugiasi visais rankų darbais. Nes dažniausiai ir patys kažką daro. Arba yra gerai išauklėti gerbti tą, ką ir reikia gerbti.
Taip tai taip, bet ir aš pati kartais esu ne kitokia. Man irgi dažniausiai labiau patinka medvilninės kojinės už 3 eurus, nei vilnonės, nes anų gaila, ant mano betoninių grindų skylės vilnoje atsiranda po pusdienio, o šlepetės mane baisiai erzina, vaikštau tik basa. Nes trikotažinė suknelė iš parduotuvės yra patogesnė už rankomis siūtą, kurią reikia saugoti. Nes fabrikinių daiktų nereikia taip saugoti, kaip vienetinių. Ir kas tada tampa rankų darbas? Prabangos ir aukšto socialinio statuso ženklas? Anksčiau buvęs kasdieniniam vartojimui skirtas rankomis pagamintas daiktas per 100 metų pavirto į nebereikalingą vertybę ir retenybę. O rankas juk tebeturime…
Kartu prasidėjo dar vienas virsmas, kuris mane labiausiai išmuša iš vėžių. Dar prieš kokių 12 metų, kai aš su savo rankdarbiais važinėjau po muges, amatininikų buvo labai daug. Juos jau iš vietų stūmė pseudorankdarbiai iš Kinijos, tačiau tų, kurie darė daiktus ir gyveno iš jų pardavimų, dar buvo nemažai. Pastaraisiais metais mugėse atsidurdavau su savo mokymais apie rauginimą ar laukinius augalus. O amatininkus mugėse pakeitė… edukacininkai. Tie patys žmonės, kurie anksčiau parduodavo būtent darbus, dabar atvažiuoja su tais pačiais savo darbais, bet parduoda ne juos, o parodymą kaip daryti. Lygiai tas pats atsitiko ir internete. Nuostabios mezgėjos, kūrusios ištisas kolekcijas savo rankomis ar mezgimo mašinomis – tam vis tiek reikia rankų,- dabar pakeitė kryptį ir parduoda nebe megztinius, o tik instrukcijas kaip nusimegzti megztinį. Oficialus amatininkas dabar jau nebegali gyventi be savo jūtūbės kanalo, kur rodo kaip pasidaryti daiktą. Nes šiuo metu lengviau parduoti „turinį“, nei rankų darbą. Beje, labai panaši situacija yra su mažais ūkiais, jei nori parduoti produkciją, privalai rodyti jūtūbę. Tai yra, turi parsidavinėti kaip prostitutė, tam, kad įsiūlytumei nusipirkti pomidorą, būtent iš savęs. O jei tau geriau sekasi pardavinėti save, o ne pomidorą, tai tada gali tuos pomidorus auginti tik dėl akių. Kad turėtumei ką filmuoti.
Lygiai tas pats atsitiko su rašymu. Nori būti rašytojas ir rašyti knygas? Tai būk mielas ir kiekvieną dieną paskelbk feisbuke ir instagrame po pastraipą iš savo rašytojo gyvenimo. Kitaip tavo knygos bus niekam nereikalingos. O kas atsitinka, kai privalai kiekvieną dieną mestelti liaudžiai po mintelę? Ogi nebelieka jokių minčių sau, ištuštėji ir pasidarai skambalu kuris skamba tik pajudinus virvelę. Kokiu taktu judina, taip ir skambi, savo skambesio nebelieka…
O visą tą „turinį“ kurį išskalambija monetizuoti savo rankų darbus nusprendę amatininkai, rašytojai, menininkai, suryja beveidė minia, kuri neturi laiko kažką padaryti savo rankomis. Man tiek daug kartų teko girdėti kaip priekaištą išsakomus pastebėjimus apie tai, kad aš kepu savo duoną, mezgu kojines, auginu daržoves, vaikus ir vištas – „Tai tau gerai, tu turi tam laiko…“. Pasikalbėjus ilgiau, sužinai, kad jie kuo puikiausiai išmano „sourdough“ kepimo subtilybes, daržininkystę, žino, kaip reikia pasidaryti šį, tą ir aną… iš jūtūbės filmukų. Bet vis neištaiko laiko išbandyti viską tikrovėje: na, žinot, taip nėra laiko… Tenka pripažinti, kad tie kurie kuria ir savo kūrimo procesą rodo viešai, tiesiog uždusina žmonių norą kažką padaryti patiems. Ir dar atima iš jų labai daug laiko…
Tikra teisybė, aš neturiu išmaniojo telefono, kur labai lengva įsijungti filmuką ir pasižiūrėti kaip iš tiesų reikia sulankstyti tą kepalą pagal visas profesionalų taisykles, nemėgstu ištisas valandas stebėti, kaip kažką ravi kiti ūkininkai, nemačiau sostų karų ar vikingų, todėl nebūsiu gera pašnekovė bendrose diskusijose, nepakenčiu internetinių filmuotų juokelių. Užtai mes valgome tik naminę duoną ir savo augintas daržoves. Ir aš vėl ir vėl verčiu save megzti kojines, kad savo rankų darbą galėčiau paversti tiesiog kasdienybe, o ne prabanga. Ir kad ir kaip man patiktų kasdieninis bendravimas su savo bendraminčiais skaitytojais, aš apsiriboju savo tinklaraščiu. Nes nenoriu pardavinėti turinio, nenoriu atiduoti pasklidų minčių tik todėl, kad žmonės to iš manęs tikisi, nenoriu monetizuoti savo gyvenimo iki tol, kol pati visai susipainiosiu kas aš, kur esu ir kodėl tą darau. Kasdieninis rankų darbas, dirbamas čia ir dabar, skirtas padaryti konkretų daiktą, o ne parodyti kaip jis daromas, pririša prie realybės kur kas geriau nei bet kokie dvasiniai pratimai.
Va toks šiek tiek pasklidas, neišbaigtas tekstas šį kartą išėjo, bet vis tiek noriu jį atiduoti jums. Nes man tai labai svarbus klausimas, rankų darbais aš grindžiu savo gyvenimą ir jais stengiuosi palaikyti savo buvimo realybėje pojūtį, kad nenuklysčiau į matricą. Ir jeigu jūs turite kokių savo minčių apie tai, kur mes einame, atiduodami savo gyvenimus mašinoms ir ekranams, rašykite komentarus, būsiu labai dėkinga.
Ačiū, Ieva ! Labai sunku parduoti savo gaminius ar rankdarbius, jei kas ir nori “rankų darbo” ,tai nenori mokėti tos tikros kainos kiek kainuoja rankų darbas… O “paruoštukas” ir pigiau kainuoja ir gali juos kaupti…
Aš gyvenu gana tipišką miesto gyvenimą – su kamščiais, bėgimu, plepėjimu ir daug laiko mažam telefone. Bet kai į pabaigą eina duonos kepalas – išsitraukiu jau penktus metus skaičiuojantį raugą ir einu plikytis miltų. Duoną valgom tik mano keptą, šventas reikalas 🙂 Arba dilgėlių sėklų rinkimas. Arba sezoniniai patiekalai – bobausiai, pomidorai su cibuliais ir grietine. Arba karštligiška pavasario sėja tėčio žemės sklype – pusė tų daigelių nesulaukia ir vidurvasario, bet tai nepanaikina būtinybės sėti.
Taip, beveik viskas, ką naudoju yra pirkta. Bet tas nedaugelis mano rankų darbų yra kaip religija. Palaiko savaitės ir metų ritmą, pasaulio tvarką 🙂
Ačiū, Ieva, už iškeltą klausimą. Aš tai blaškausi, nežinau, ko labiau noriu – kasdien savo gamintos vakarienės šeimai ar gerai atlikto darbo, kuris ne tik duoda uždarbį, bet ir prasmę mano profesiniam gyvenimui, ir daug panašių pasirinkimų yra mano gyvenime. Labai vertinu rankų darbą, ypač nebelikus kam išvirti uogienę/konservuoti daržoves/ numegzti vilnones kojines, tad jeigu kas nors pasiūlo (dovanų ar įsigyti) – jaučiuosi apdovanota. Ir pati bandau ką galiu pati pasidaryti, todėl ypač patinka tavo tekstai apie kasdienybės burtus, bet kartu reikia pripažinti, kad visko negalime mokėti. Bet ką pastebiu savyje, kai vertini kokybišką/ rankų darbo rezultatą, supranti, kad tų rezultatų daug nereikia: jeigu nusipirkai rankų darbo staltiesę, ją labai brangini, jeigu užtepliojo, stengiesi išimti dėmes, o jeigu pamatai kur naują staltiesę, pagalvoji, kad jau turi nuostabią, kitos ir nereikia.
Šiandien kaip tik žiūrėjau dirbtinio intelekto, kuriamus video vaizdus, kurie pajėgus sukurti mums tokią virtualią realybę, kurios greitai bus neįmanoma atskirti.. pradedant visokius atspindžius, žmonių veidus, jūros bangavimą ir t.t. ir man atėjo toks pamąstymas, kad daliai žmonių tai bus pradžia, kada jie pradės, (kaip rašot) – įsikibti rankomis į realybę, ieškos žmonių, tokių kaip jūs, kad patodytumėt tikrą gyvenimą, savo rankomis… Spėju jog ateity galėtų atsirasti natūralaus gyvenimo turizmo šaka, kur išvarginti virtualios realybės žmonės, važiuos pagyventi pas mus “kaimiečius”..
Galbūt ne visai į temą parašiau, bet mintį norėjau išreikšti tokią, kad dalis žmonių nueis per toli nuo tikro gyvenimo, o dalis mokysis ir tęs tradicijas, kulinarijos, amatų, gero maisto auginimo, savo žemės puoselėjimo, ir tai taps prabangos ir kokybės ženklu..
Man irgi panašios mintys pinasi – kapitalizmas ir darbai privertė mus specializuotis tam tikrose, labai siaurose srityse – tarkime, jei esu programuotojas, tai labai puikiai suprasiu kaip veikia šis tinklapis, kas yra duombazė ir t.t., bet vardan visos šios išminties žmogus aukoja kitus įgudžius – kaip kepti duoną, kaip gaminti girą ar alų ir pan. Gal ir labai populiarūs tie youtube filmukai, kur žmonės profesionaliai lanksto kepalą ar gamina alų – leidžia ofiso specialistui pabėgti laikinai į tą “matricą”, kur esi arčiau gamtos ir tikrų dalykų – dalykų, kurie daromi rankomis ir kur rezultatas matomas ir apčiuopiamas.
Manau ilgainiui ir smulkieji ūkininkai ne iš produkcijos gyvens, o iš edukacijų kaip auginti tą produkcija ar iš, tarkime, bulviakasio ekskursijos – aš įsitikinęs, kad greit žmonės norės mokėti pinigą, tam, kad galėtų paragauti tikro darbo skonį.
Bet būtent tai mane ir gąsdina – edukacijos ir turizmas… Tai, kas kažkada buvo tikra, tampa tiesiog pramoga.