Copyright Samanotas 2019
Kaip ir kiekvieną rytą, pamaitinusi vaikus išleidžiu į mokyklą ir pati skubu šerti likusių padarų: ožkų, triušių, vištų. Iš paskos skuta Ciūcikas Ycikas, kuriam taip maga pagauti palaidą triušį Mačo. Kartais aš tą triušį pagaunu, įmetu į narvą su laisva patele. Tada jis ant greitųjų užgraužia avižų ir skuba atlikti savo vyrišką pareigą. Praėjus kelioms dienoms, Mačo jau vėl laisvėje. Nežinau, kaip jam taip sekasi, gal su ožkomis susitaria, kad narvelius atidarytų?… Iš paskos kuduliuoja mano laimingosios 3 vištos, kitos 30 vištų yra nelaimingos, nes gyvena aptvertos. O šios trys skraido kaip varnos, bet yra baltos. Tai ir gyvena visą žiemą ant balto sniego, miega su ožkomis. Nors tik paspaudus šalčiams, sugrįžta nakvoti pas nelaimėles į apšildytą vištinyką. Neilgai truks jų laimė, tik pradėjus kasti žemę darže ir berti į ją sėklas nukirpsiu sparnų plunksnas ir nustos skraidyti iki kitos žiemos.
Pasigrumiu su ožkomis pildama avižas, paglostau mažiausiąją lepūnėlę, atšoku nuo pririšto ožio, kurio nuotaika iš pat ryto nekokia, surenku kiaušinius ir grįžtu namo. Bet į vidų nesinori, pavasarėja… Oras drėgnas ir kvepiantis besibaigiančia žiema. Žemė pažliugusi ir slidi. Kažkur raiste klykauja gervės. Jos šiemet labai ankstyvos. Danguje pasigirsta vieversio giesmė. Su kiaušiniais rankoje landžioju pakrūmėmis. Ir atrandu pavasarį – pirmąsias snieguoles. Staiga išgirstu triukšmą ir pamatau Yciką besivejantį Mačo triušį.
Po pusryčių išeinu dar paieškoti pavasario. Nukeliauju mišku iki kirtimo, nuo kurio atsiveria visas kalvelių, laukelių ir miškelių gobelenas. Koks vis tik gražus šis pasaulis! Bet patys gražiausi yra paribiai. Miškas gražus, bet gražiausios yra pamiškės. Su savo didžiausiais kadagiais, žemuogynais, šilokynais, sidabražolėmis ir žydinčiais šermukšniais bei laukinėmis obelimis. Pievos irgi nuostabios, bet gražiausios jos ten, kur susitinka pieva ir miškas, pieva ir upė, pieva ir kelias. Upė graži, bet įdomiausias nuskalautas krantas. Kalnai irgi patys gražiausi atrodo papėdėje, o jūra nuo kranto. Paribiuose vyksta didžiausias veiksmas ir gimsta grožis. Kaip dabar, žiemos ir pavasario sandūroje. Kai matai kiekvieną naują daigelį, gėlę, pumpurą, kai girdi kiekvieną naują paukštį, jauti visas minutes kuriomis pailgėja diena ir kiekvieną laipsnį, kuriuo pašiltėja oras. Vėliau, pavasariui įsibėgėjus, jau nebesijaučia to pokyčių dramatiškumo, jau taip nebejaudina naujovės. Lygiai taip pat būna, kaip pavasaris susiduria su vasara ir viskas apsipila žiedais. Arba didysis vasaros ir rudens šokis, kai žalia siena nusidažo įvairiomis spalvomis ir staiga miškas virsta atskirais medžiais. Man šis virsmas yra gražiausias. Vasara – tai ištisa nepermatoma žalia siena, o ruduo išskiria kiekvieną medį skirtingomis spalvomis, o vėliau atveria medžių esmę – kamienus. Ir staiga pasirodo miško reljefas, kalvos, kloniai, upeliai ir raistai.
Landžioju aš po savuosius paribius su Yciku, keliauju kvartalinėmis linijomis, juosiančiomis mūsų nuosavą mišką ir skiriančiomis jį nuo svetimų senų ir naujų kirtimų. Vienoje pusėje senos eglės, ąžuolai, pušys, tai mūsų pusė. Kitoje – jaunas išstypęs drebulynas su lazdynų krūmais, elnių ganyklos ir vestuvių vietos. Tai, kas ataugo iškirtus seną mišką… Ant ribos vasarą dygsta voveraitės. Ycikas kaip užtrauktukas zigzaguoja iš vienos pusės į kitą. Pasikeliu ilgą sijoną ir perlipu per neseniai išvirtusį medį. Medžiai irgi paribiuose dažniausiai virsta. Sijonas užkimba už aštrios šakos, tenka sustoti ir atkabinti. Aišku, su sijonu klaidžioti paribiais gan sudėtinga, bet prisipažinsiu – neturiu anei vienų kelnių. Čia tokios mano ribos, dėvėti tik sijonus ir sukneles. Ypač sukneles, nes jas apsirengi ir daugiau nieko nereikia rengtis, galvoti kaip ką suderinti. Dar geriau turėti tik vieną išeiginę suknelę, kad visai nereikėtų galvoti, ką čia apsirengti. Nes įdomiau galvoti apie paribius. Štai kaip tik iš vienos pusės į kitą Ycikas nuvijo elnę su pernykščiu elniuku. Po kelių minučių grįžta lekuodamas. Aišku, kur ten su tokiomis kojytėmis vaikyti ilgakojus elnius, bet jis šaunuolis, nepasiduoda.
Vaikštau ir galvoju. Juk mūsų pasaulis irgi pavirto paribiu. Einame plonyte linija tarp įvairiausių gręsiančių katastrofų apie kurias kasdien skalambija visi varpai, bet tai netrukdo mums ir toliau sėkmingai griauti savo aplinkos kasdieninėmis smulkmenomis. Va, net čia, neturistinio miško pakraštyje voliojasi dar naujas vienkartinis kavos puodukas… Dabar jis bus vazonėliu pomidoro daigui. Bet jeigu pakraščiuose viskas taip dramatiškai pagražėja, jei čia auga pačios didžiausios gėlės ir plačiašakiai medžiai, tai gal ir mūsų pasaulis, atsidūręs pačiame katastrofos pakraštyje, gali išauginti kažką naujo ir gražaus? Štai tie nauji ūkiai, kurie bando atkurti dirvožemį, auginti maistą žmonėms, kartu būdami draugiški gamtai. Žmonės, kurie mokosi gyventi nepirkdami ir atsisakydami nebūtinų daiktų, tie, kurie patys daro tai, ko jiems reikia kasdienybėje. Jų iš tiesų dar nedaug, bet viskas turi savo pradžią. Net ir ribos gamtoje nėra griežtai nubrėžiamos, medžiai retėja artėdami prie pievos, pievos augalai keičiasi artėdami prie miško… Gal ir mes taip pat galėsime po truputį išlipti iš šios katastrofos į kurią pavirto „daugiau daugiau daugiau“ pasaulis?
Grįžtu namo per savąjį beržynėlį pavadintą Romantika. Nes retas, šviesus ir gražus, su pievelėmis, žemuogynais ir baravykynais. Iš tolo girdžiu ančių kreksėjimą, gaidžio giesmę. Niekur nepasiklysi grybaudamas ar spanguoliaudamas aplinkiniuose miškuose, gyvas ūkis visada girdėti iš tolo. Tuo labiau, kad kitų tokių aplinkui seniai nebeliko, vien savaitgalinės sodybos… Bet tikiu, kad ilgainiui ir jos vėl prisipildys garsų. Pakeliu akis – per kiemą visu greičiu skuodžia Ciūcikas Ycikas, o jį vejasi Mačo triušis. Pasitrinu akis ir vėl įsižiūriu – na tikrai, triušis vejasi šunį. Štai kokios plonos tos mūsų nubrėžtos ribos…
Leave a Reply