Vaistažolių gira

Ankstyvas pavasaris toks apgaulingas metas. Vieną dieną išlenda saulė ir užuovėjinėse pievelėse tarp senų pušų pradeda plasnoti geltonieji drugeliai citrinukai. Tokius sutikau kaip tik kovo 1 dieną, kai išlindau pasivaikščioti kaimyniniame miške. Maniškė paraistė dar šalta, o sodybos kalvelė visada vėsinama vėjo… Bet maniškiai „drugeliai“, septyniolikametis ir beveik penkiolikametis, irgi pajuto pavasarinę šilumą ir pabėgo nuo manęs į mokyklą be striukių. Ką padarysi, pavasarinė saulutė ištirpdo paskutines, ir taip jau hormonų suskystintas smegenis. Beje, jie nuo to niekada nesuserga, nes taip elgiasi nuo kūdikystės, kai spalio mėnesį turėdavau stovėti tarpduryje ir vos ne per jėga auti batus ant basų kojų. Tačiau kitą dieną saulė dingsta ir visą dieną norisi šildytis prie krosnelės. Nuo tokio orų šokio pradeda ašaroti akys („kada pagaliau tas pavasaris…?“), varvėti nosis ir atsiranda kosuliai. Ir visada norisi „kažko tokio“, kad paguostų ir pagydytų.

Arbata tokiu atveju labai gerai, bet per žiemą jos buvo išgerta tiek kibirų, kad į jaukius garus iš mylimo puoduko nesinori net žiūrėti. Be to ir oras jau nebe toks šaltas, kad tik šiltų gėrimų norėtųsi. Kūnas po žiemos tiesiog prašyte prašosi papildomų vitaminų, mineralų ir kitokių pridėtinių papildų, vadinamų baisiais žodžiais, kurių aš net nesuprantu. Bet mano kūnas kuo puikiausiai supranta ko jam reikia, aš jo klausau ir jau kelis metus iš eilės virtuvėje nuo ankstyvo pavasario pradeda burbuliuoti vaistažolinės karstelėjusios giros. Iš pradžių jos verdamos iš džiovintų žolelių, kurių dar liko po žiemos. Tai jonažolės, kraujažolės, mėtos, ramunėlės, viržiai, bazilikai, šalavijai, juozažolės, šantros, raudonėliai, kmynai ir aišku, apyniai. Kartais verdu iš to, ką randu miške: kadagių šakelių su žaliomis ir juodomis uogomis, pušų spygliais, bruknių šakelėmis, gydomaisiais grybais (čagomis, įvairiaspalvėmis pintainėmis, beržiniu pinteniu ir kitais). Pavasarį į puodą keliauja puokštės piktžolių, išravėtų iš bundančio daržo. Tai kiaulpienės su lapais ir šaknimis, dilgėlės irgi su šaknimis, varnalėšų ir trūkažolių šaknys, kitos bundančios žolės. Giros katilo net nespėju išplauti, vos išrūgsta viena gira ir išpilstau ją į butelius, o apačioje likusias mieles panaudoju duonos kepimui, tenka iš karto raugti naują porciją, nes mūsų namuose 5 l giros dingsta lygiai per tokį laiką, kiek trunka išrauginti naują porciją. Maždaug 2 dienas. Beje, vaistažolių poveikis rauginant sustiprėja, todėl jei gydote kokią nors ligą, vertėtų pagalvoti, gal gira net geriau už arbatą. Apynius dedu į visas giras. Visų pirma todėl, kad turiu apynyną, antra todėl, kad apyniai reguliuoja rūgimą ir gira neperrūgsta ir nesugenda, trečia todėl, kad apyniai ramina ir gerina miega, o to mums visiems reikia, ir ne tik šiuose namuose.

5 l giros reikės:

5 l verdančio vandens

poros saujų vaistažolių

saujos apynių spurgų

400 gr cukraus

1/2 arbatinio šaukštelio sausų mielių arba poros valgomųjų šaukštų aktyvaus ruginio raugo

Saujos džiovintų obuolių, svarainių iš sirupo, razinų ar kitų džiovintų vaisių

Į verdantį vandenį suberiame vaistažoles, apynius ir verdame 10-15 minučių. Tada katilą nukaičiame ir uždengę paliekame dar pusvalandžiui, arba tol, kol atvės tiek, kad galima būtų dėti mieles. Tokia „arbata“ gėrimui jau būtų per stipri, per karti ir per daug sutraukianti burną, tačiau rauginimas labai keičia skonį ir kartumas pasidaro toks, koks ir turi būti, maždaug „alinis“. Gal dėl stipresnės nuoviro koncentracijos ta gira ir veikia stipriau, bet iš tiesų rauginant atsiradusi rūgštis ir mažas alkoholio kiekis iš žolių ištraukia ir tas medžiagas, kurios negali ištirpti vandenyje. Kai nuoviras pravėsta iki tokio, kad įkišus pirštą jaučiasi tik šiluma o ne karštis, t. y. maždaug 30-35 laipsniai, nukošiame žoles ir sudedame cukrų, gerai išmaišome. Gali atrodyti, kad cukraus daugoka, tačiau nepamirškite jog čia jis reikalingas ne jums, o mielėms. Pamažinsite ir rūgimas bus per silpnas, gira neburbuliuos. Jei norite, dėkite medų, jis kuo puikiausiai tinka. Aš dedu tik cukrų, nes medus labai keičia skonį, o man patinka būtent grynas žolelių skonis. Į paruoštą „misą“ suberiame džiovintus vaisius ir sudedame raugą arba mieles. Indą su gira pastatome šiltoje vietoje ir paliekame rūgti maždaug parą. Jei labai šilta, paragaukite jau po 12 valandų, būna kad gira spėja išrūgti, o jei vėsiau, tenka parauginti ir 2 dienas. Bet čia pats geriausias rodiklis yra jūsų skonis, ragaukite kiek tik norite ir kai jau bus skanu, išpilstykite į storasienius butelius ir sandariai uždarykite. Palikite kelias valandas kambario temperatūroje, kad užsigazuotų ir dėkite į šaldytuvą, balkoną, rūsį ar kitą vėsią vietą. Nepamirškite, kad kai temperatūra viršija 1-2 laipsnius, rūgimas vis dar vyksta, todėl visada atsargiai atidarinėkite butelius, nes bus kaip mano sūnui, kai viduryje nakties sugalvojo atsigerti giros iš butelio ir visą ją išpylė ant palubėje kabančių lašinių, savo plaukų ir tėčio batų…

P.s. kadangi atėjo pavasaris, o aš tebeturiu džiovintų vaistažolių, apynių ir svarainių, tai galite giros „paruoštuko“ įsigyti iš manęs. O aš už tuos pinigus nusipirksiu dar 10 vištų, putpelių šeimyną, porą avinukų ar siūlų audimui. Tada būsiu kur kas laimingesnė ir mano rašiniai bus opimistiškesni.