Copyright Samanotas 2019
Pavasaris tikrai atėjo. Ir man nesvarbu, kad naktį prisnigo, orų prognozė rodo mėlynus skaičius, vaikai burba, kad šalta, šlapia, bjauru. Kiekvieną rytą, atsikėlusi 5 valandą, matau, kad vis anksčiau švinta, girdžiu, kaip naktinius pelėdų ūkavimus be jokio tarpo keičia gervių klyksmai ir karvelių burkavimas. Tai reiškia, kad pavasaris jau atėjo. Kiekvieną rytą reikia vis anksčiau paleisti vištas, tuoj turėsiu sukeisti vietomis vaikų šėrimą prieš mokyklą su rytiniu gyvulių šėrimu. Žiemą pirmenybė vaikams, vasarą – gyvuliams. Viskas priklauso nuo gamtinio laikrodžio – saulės šviesos. O tai irgi reiškia, kad pavasaris atėjo. Mano audimo staklytės su uždėtu audiniu buvo užkištos tolimame kampe, o ant jų stalo atsirado padėklai su daigais – pavasaris… Tvartelyje šokinėja trys šviežutės naujokėlės ožkytės, o paskutinė besilaukianti ožka pavydžiai žiūri į mamkas ir ateina pas mane pasiguosti. Ką padarysi, pavasaris. Na ir kas, kad kas rytą tenka kurti krosnelę, bet kiekvieną naktį galima miegoti prie atviro lango. Šiltnamyje uždangstyti nuo šalnų dygsta pirmieji ridikėliai ir garstyčios, lysvėje lenda šiemet taip vėlavę česnakų daigai, suradau pernai pamestus ir neišrautus svogūnus, tuoj reikės ieškoti kasmet vis sudygstančių česnakų laiškų visiškai išnykusioje kaimynų sodyboje. Tik tie česnakai ir rodo, kad ten anksčiau buvo kažkieno namai ir daržai. Pardaviau kaimynei pirmuosius šių metų kiaušinius, tai irgi reiškia, kad atėjo pavasaris. Prieš pirtį jau nereikia kirsti eketės, galima pasinerti į ledinį vandenį nebijant nusibrozdinti šonų.
Išleidusi vaikus į mokyklą, o vyrą į darbus, kiekvieną mielą rytą išsiverdu du pusiau minkštai virtus kiaušinius, kuriuos ką tik atsinešiau namo. Valgau juos su vakar gamintu ančių kiaušinių majonezu ir mėgaujuosi pavasariu. Po ilgos žiemos pertraukos, kai vištos dėdavo 1-2 kiaušinius ir juos taupydavau vaikų blynams, kotletams ar pyragui kepti, tokie pusryčiai yra tikrų tikriausia puota. Tą supratau tik tada, kai pradėjau valgyti ką tik padėtus kiaušinius. Atsigeriu ožkų pieno kefyro. Tiesą pasakius, pieną nuvogiau nuo ožiukų, nes atėjau prieš jų pusryčius, bet manęs negraužia sąžinė. Ožkų pieno irgi laukiau beveik pusmetį. Taip pat laukiu pirmųjų žalumynų, nes ištisą žiemą valgėme tik savo atsargas, raugintas, sūdytas, marinuotas, sudėtas rūsyje.
Labai laukiu tikrojo pavasario, kai pro langą matomas beržynas nusidažys skaisčiai salotine spalva, virtuvėje atsiras smirdantys viščiukai ar ančiukai, galėsiu nusiskinti svogūnų laiškų, smidrų ir dilgėlių sriubai. Kai vietoje atsibodusio šieno nešiojimo ožkoms ir triušiams, po kurio iš liemenėlės tenka iškrapštyti graužiančius šiaudagalius, galėsiu pasiimti dalgį ir prišienauti dobilų ir kiaulpienių. Dobilai kišenėje daug geriau nei šienas liemenėlėje, patikėkit. Tačiau vis tiek – pavasaris jau tikrai atėjo. Ir tegul dar neskuba, eina po truputį, kad būtų galima pasidžiaugti kiekviena smulkmena, kiekvienu niekniekiu, kol dar neprasidėjo didžioji žalioji griūtis ir darbas pradeda vyti darbą.
Su pavasariu ! Ačiū už gerą nuotaiką !
Atsitiktinai, kažko beieškodama, užtikau šį puslapį su tokiu gražiu pavadinimu… Malonu susipažinti 🙂 Ačiū už jaukumą!