Savaitgalis ūkyje…

Šeštadienio rytas. Nusprendžiu, kad galiu ilgiau pamiegoti. Stengiuosi iš paskutiniųjų, vartausi pati, vartau pagalvę, apverčiu katę, kuri įsitaisiusi ant mano klubo. Pasiseka neblogai, kai atsikeliu, laikrodis rodo pusę septynių ir lauke jau šviesu. Šeštadienis, nereikia šerti vaikų, patys ką nors pasidarys, kai išlįs iš savo urvelių. Ramiai geriu kavą, t. y. miežinę kavą iš deginto miežinio salyklo. Ramiai neskubėdama apsirengiu ir labai ramiai einu lesinti vištų. Pakeliui pamatau triušį ir dar spėju paprašyti vyro, kad ateitų į pagalbą jį gaudant. Ir tada ramybė baigiasi…

Kol suberiu mirkytus kviečius į vištų bliūdus, atlekia mano laimingos palaidos vištos. Nustveriu vieną ir nešuosi nukirpti sparnų plunksnas, kad daugiau nebebūtų laiminga ir nekapstytų braškynų. Pagal naujausias rekomendacijas nukerpu tik vieno sparno plasnojamąsias plunksnas. Nešu paleisti į aptvarą ir jau iš tolo girdžiu, kaip mane iš ožkų atvaro šaukia vyras. Metu vištą, nuskubu pas jį, o ten visur pilna kraujo… Praeidama paspiriu ragą – iš kur čia dabar? O įėjus suprantu. Vyras laiko ožį su vienu ragu… Aplinkui strykčioja susižavėjusios viskuo mažosios ožkelės, trypčioja pasimetusios ir mano vyro susidrovėjusios jų mamos, kaip paklaikę laksto paleisti triušiai. Vienu žodžiu, mano tvarte visiškas chaosas. Pasirodo, tas prakeiktas ožys naktį nusirovė nuo saito, kažkaip įkišo ragą į triušių narvus, pradraskė „sietką“ ir nusirovė sau ragą. Stovi pasimetęs, pusė galvos kruvina ir iš akių matau, kad galvoja: o prie ko čia aš, aš juk tik pasivaikščioti išėjau?…

Vyras vėl prisega ožį prie saito. Aš greitai išgaudau triušius ir suskaičiuoju, ar visi. Pamelžiu ir pašeriu ožkas. Bedirbdama sumetu planą, ką daryti su vienaragiu ožiu. Vis tiek jis dabar giminingas beveik visom mano ožkom, iš jo naudos – kaip iš ožio pieno, todėl vyras, kai šiandien važiuos į gretimą kaimą padėti kaimynui – draugui, atsiveš jį ir jo įžymiuosius peilius ir papjaus ožį. Gerai turėti šalia draugą, kuris dirbo skerdykloje ir moka papjauti gyvulius jų negąsdindamas, rūpestingai ir tiksliai. Grįždama namo pagaunu dar vieną vištą ir nukerpu sparno plunksnas.

Išverdu kalną kiaušinių pusryčiams, išleidžiu vyrą į talką ir atsivežti skerdiko, išverčiu sūnų iš lovos ir liepiu kapoti malkas. Nes šiandien šeštadienis, pirties ir duonos kepimo diena. O aš ir vėl palikta su dviem krosnimis, pirties ir duonkepe. Užkuriu duonkepę, greitai suminkau ruginę duoną, nubėgu kurti pirties ir pripilti pilnus kubilus vandens prausimuisi. Vyras vis šaiposi, kai aplinkiniuose kaimuose įrenginėja dušus: jie nori turėti atskirą kambarį prausimuisi, o aš tam turiu visą atskirą pastatą. Lakstau pirmyn atgal per visą nemažą kiemą su malkomis, karts nuo karto užbėgdama į vištinyką surinkti kiaušinių. Belakstydama pamatau tas pačias vištas, pagal naują technologiją nukirptais sparnais. Ne aptvare, o braškyne… Ir jų vis daugėja. Buvo viena ruda ir 3 baltos, dabar ruda, juoda ir 4 baltos. Prabėgdama vis pasičiumpu po vištą ir žiauriai nukerpu visas plunksnas nuo visų sparnų. Dar gerai, kad iš to įkarščio nė vienai nenukirpau kokio sparno.

Atvažiuoja vyras su draugu ir jo suaugusiu (beveik) sūnumi. Ir peiliais. Ožiukas greitai ir neskausmingai likviduojamas, nurengiamas ir supjaustomas stambiais gabalais. Atsidėkodama padovanoju jam triušį, kurį čia pat ir išdarinėja. Atsibodo man tie palaidi padarai. O iki jų suvalgymo vis nenukeliaujame, nes medžioklės sezonas neseniai pasibaigė ir mėsos yra sočiai. Vyrai išvažiuoja, o aš vėl lakstau tarp krosnių, duonos tešlų, vištų ir dar po akimis stovi ožio skerdena. Prabėgdama pro kompiuterį prisimenu kitą draugą, rudenį pirkusį ožiuko skerdeną ir parašau jam žinutę, kad gali nusipirkti pusę ožio. Prakišu ir ožį, ir triušį, ir dar kelis tuzinus kiaušinių (apie kiaušinius tiesą pasakius net neužsiminiau, bet kas jo prašė sakyti, kad kiaušinius visada ims). Ir vėl lakstau tarp krosnių, vištų, malkų, tešlų ir ožio troškinio vakarienei. Dabar iš paskos pradeda lakstyti Marcelė, kuriai tiesiog atsibodo maigyti mygtukus ir užsimanė pabendrauti. Bendrauti jos įpročiu, reiškia šnekėti nenustojant ir niekam neleisti prasižioti. Maždaug taip, kaip ir jos tėčiui… Man toks bendravimas visai tinka, kai jie šneka, galiu sau svajoti apie ką tik noriu, tereikia kartais ką nors be žodžių numykti, linktelėti pritariant ar atsakyti niekuo neįpareigojančiais žodžiais. Bet tik ne šiandien, per visą tą pašėlusį lakstymą… Duona iškilo, krosnis įkaito, pirtis beveik paruošta, iš talkos grįžo vyras. Ir pradėjo lyti… Marcelė iš karto apsirengė ir išbėgo į lauką. Ji juk tikrų tikriausia blogo oro fėja, į lauką lekia kai pila liūtis, siautėja pūga ar prasideda vėtra ir ją tenka varu parvaryti namo. Viskas po truputį aprimsta, vištos išsislapsto, likę palaidi triušiai atsargiai žvalgosi pro kluono kampą, lauke šoka Marcelė… Prasideda tikras šeštadienio vakaras su pirtimi, skaniu troškiniu ir sąlygine ramybe.

Sekmadienio rytą jau net nepagalvoju, kad gal reikėtų pasivolioti, keliuosi įprastą 5 ryto ir pradedu ramią, paprastą ūkio dieną su rutininiais šėrimais, melžimais ir vištų gaudymu… Tik vyrams duotas griežtas nurodymas iššaudyti paskutinius palaidus triušius, nes pastebėjau, kad jie baigia nugraužti visą česnakų lysvę. Pasigirsta šūvis ir vėl tenka viską metus eiti lupti kailių…