Gyvenimas kaip pasaka…
Norėčiau, kad mano gyvenimas kuo labiau primintų pasaką. Kad tada, kai mirties lovoje turėsiu prasukti viską, ką patyriau, atrodytų kaip senovinio, jau spalvoto, o kartais ir labai dirbtinai nuspalvinto filmo juostelė. Su šiokiu tokiu padūmavimu, gražiomis spalvomis, pagražintais veikėjais.
Dabartinė pasaka yra apie nuostabią sodybą paraistėje, apsuptą pušynų ir beržynų. Kuplią nuo obelų, kriaušių, vyšnių, slyvų bei graikinių riešutmedžių. Aplink namą pilna spalvotų gėlių, didelių geltonų moliūgų, raudonų pomidorų, blizga juodųjų ir raudonųjų serbentų kekės. Siūbuoja 6 metrus aukščio pasiekę apyniai. Kvepia vaistažolių darželis, ten zuja bitės. Vaikšto savimi patenkintos vištos, vedžiojasi viščiukus. Pro šalį prabėga labai susirūpinusių Indijos bėgikių ančių pulkas. Ateina pasiglaustyti jauki ožkelė. Aš pati šioje pasakoje vaikštau su švaria gėlėta suknele, renku žoleles, daržoves, iš jų verdu arbatą ir gaminu patį skaniausią patiekalą vakarienei. Prie švaria balta staltiese uždengto stalo susėda visi trys vaikai, vyras ir aš. Visi džiugiai šnekučiuojamės, geriame žolelių arbatą su ką tik išsuktu medumi, ožkų sūriu ir uogų pyragu. Viskas nuplieksta auksinės pavakario saulės, plevėsuoja lengvos vasarinės užuolaidos, skamba plokštelių muzika. Viskam užtenka laiko, ir rašymui, ir daržui, ir audimui. Gražu, ar ne?…
Gaila, bet šios dienos realybė yra kitokia. Taip, yra ta sodyba paraistėje, apsupta romantiškų beržynų ir pušynų. Tik obelis, vyšnias ir kriaušes užpuolė kenkėjai ir ten pilna nudžiuvusių lapų. Paskutinė pavasarinė šalna nušaldė ne tik slyvų, serbentų žiedus, graikinių riešutmedžių lapus, bet net ir visus jaunus ąžuoliukus. Iki moliūgų ir pomidorų dar mėnesis. Apyniai neauga nors tu ką. Vaistažolių darželis pirmametis, žydi tik ramunėlės ir sibirinės sukatžolės. Jonažoles, monardas ir pelynus reikia surasti balandų sąžalyne. Bitės zuja, nes šiemet vėl įsigijome 3 avilius. Prieš tai buvę aviliai užpernai išmirė… Namie laikau adrenaliną, nes vyras alergiškas vabzdžių įkandimams. Bet vis tiek eina pas bites. Vištos sulesė tik prasikalusius viščiukus ir sėdi uždarytos aptvare, kad nesulestų viso daržo, o didžiąją dalį bėgikių šiemet išpjovė lapės. Ožkelės jaukios, bet baigia nusiaubti sodą, sudraskyti tvorą ir beveik kasdien paleidžia iš narvelių triušius. Dabar laukiu, kol palaida triušė atsives kluone mažylių ir visus ves į mano kopūstų daržą. O ir ten ne kas, amarai sugarbanojo visus kopūstlapius.
Aš pati lakstau kaip be galvos su duonos tešla ištepliota juoda suknele ir baltais delnų antspaudais ant šiknos. Ne, čia ne vyras ar malūnininkas meilužis juos paliko, o pati nusivaliau miltuotas rankas, kai minkydama tešlą išgirdau iš toli Marcelės klyksmą ir puoliau gelbėti. Nors ji tiesiog šiaip sau rėkė. Na gerai, vakarienei yra ir šviežia duona, ir prieskoniais kvepiantis garuojantis briedienos troškinys su morkomis, ir žolelių arbata, ir ožkų sūris ir pyragas. Čia jau ką moku, tą moku, net per patį vasaros darbymetį. Bet stalas užklotas sena trupiniuota staltiese, kuri pilna nebeatskalbiamų dėmių. Ir nematau prasmės dengti kitą, kol vaikai neužaugo. Vyras, išvažiavęs atvežti ledų, kažkodėl su alumi atsidūrė pas kaimyną ir vėluoja grįžti vakarienės. Vyresnėlį prisišaukti kartu pavalgyti beviltiška, nes jis gi negali visko mesti ir iš karto ateiti. Juk dabar žaidžia kažkokį itin svarbų žaidimą. Jaunėlis numykia „Einu…“ ir toliau sėdi prie kompiuterio. Užtat Marcelė visada šalia, visada šneka ir dainuoja. „Nu ar tu gali bent 5 minutes patylėti, kad aš išgirsčiau bent vieną savo mintį?…“ „Ne, man taip neišeina!“ Ir dabar, kai noriu parašyti šį tekstą, aš ją nusiunčiau prie kompiuterio, irgi, gera, rūpestinga mama… Kai pagaliau visi susirenka prie stalo, kyla barniai tarp abiejų bernų, tarp vyresnėlio ir tėčio, o Marcelė zyzia, kad nenori valgyti arba kad ją erzino broliai. Apie rašymą vasarą pagalvoti net neįmanoma, nes per dieną taip nusilakstau, kad mintį suregzti sunku. Siūlai ir audimo staklės apaugę voratinkliais ir dulkėmis. Pavakarės saulė žiauri ir neatneša taip laukto atvėsimo, už užuolaidų zyzia pikta musė, o plokšteles pasileidžiame tik kai iš kelionių grįžta draugas ir vyrai būna gerokai įkaušę. O man, blaivai kaip kiaulė, jų linksmybės su muzika kelia tik galvos skausmą.
Tai ko jūs norite, kad bandydama išgyventi šioje realybėje, aš sėdu prie stalo ir aprašinėju gražius atsitikimus, nuostabią gamtą, užrašinėju kilusias įdomias mintis ir kitaip bandau nuspalvinti tą savo gyvenimo filmo juostelę. Tam, kad atėjus dienai X, kai reikės ją peržiūrėti, galėčiau matyti ne tikrąją realybę, o tą išsvajotąją, į kurią bandau pabėgti. Nes juk mes visi taip darome, ar ne? Pavargę nuo kasdienybės banalybės, fotografuojame ir aprašinėjame gražius momentus, juos rodome kitiems, kad patys savo smegeninėje įtvirtintume kitokią realybę, spalvojame savo gyvenimo filmo juosteles. Ir tik kartais gyvenimas pats įneša spalvų, kaip tą kartą, kai mūsų tvartą apjuosė nuostabi keliaguba vaivorykštė, tarp kurios spalvų nebuvo jokių tarpų, tos 7 spalvos kartojosi ir kartojosi, kaip platus, spalvotas šalikas ant mano audimo staklių…
Jetus kaip Jums AČIŪ už šitą realybės nupiešimą!!! Jau ėmiau galvot, kad tik man, kad tik pas mus nuolqt bardakas, žolės, lenkiančios mus triskart…
Cha, jūs galvojat esat išskirtiniai? 🙂
Jeigu ta rožinė pusė būtų tikra, kasdienybėje ja nesugebėtume džiaugtis. O džiaugtis , kiek beatrodytų nelengva, reikia viskuo, labiausiai- augančia šeimyna. Nes patikėkit, kai jie išskrenda, pradžioje- ne ką lengviau, nei dabar pačią sunkiausią dieną. Tenka vėl save surasti iš naujo…Juokinga pasirodė dėl apynių. pas mus jie- Dievo koronė. Niekieno nekviesti. Serbentuose, prie kitų krūmų. O jau išprašyti- neišeina. Sakoma, kad žolės ateina pas mus tos, kurios tam metui reikalingiausios šeimininkui. Pas mus- tramažolė, garšva, dilgė ir apynys. O sklypas- drėgnas. Gal ir nuo to. Labanakt. Stiprybės. Gera Jus skaityti 🙂 .