Kaimas mieste

Manęs dažnai paklausia – iš kur tu sužinojai apie laukinius augalus, kur mokeisi apie žoleles, grybus ar gamtą. Ir aš turiu aiškų atsakymą – mano tėvo tėvai, Močiutė ir Senelis, buvo botanikai. Daugiau klusimų apie tai niekam ir nekyla. Nes savaime aišku, kad botanikų anūkė neišvengiamai susidurs su gamta ir augalais. Teisybė, senelis, vienas iš Ignalinos nacionalinio parko iniciatorių, mus vedžiojo po visas parko įžymybes, sukardavome ne vieną dešimtį kilometrų. Močiutė, apie kurią ir šiandien botanikos institute sklando anekdotai, vesdavosi mus į Vilniaus botanikos sodą, savo eksperimentų sklypą, išmokome grybauti Vingio parke ir rinkti žoles pievose apie Jeruzalę.

Bet niekas neklausia iš kur aš išmokau ir kur pamėgau ruošti maistą ar atsargas. Ir net pati apie tai nepagalvojau. Iki pat šios dienos, kai teko įrodinėti, kad jei tik yra noro, net ir miesto bute galima daryti beveik viską, ką mes darome kaime. Karvės ten neužauginsi, bet kelios vištos be gaidžio ar putpelės balkone tikrai įmanomas variantas. Ir tai vyksta visame pasaulyje, kuriami nesmirdintys narvai vištoms, dideli akvariumai atiduodami kiniškoms putpelėms. Ir gražu, ir naudinga. Bet aš ne apie tai. Aš apie savo Babą ir Dieduką.

Kažkodėl labai retai apie juos pasakoju, nors apie tėvo tėvus botanikus tenka dažniau pakalbėti. Juk juos dar prisimena kiti botanikai, gamtininkai. Bet mamos tėvai, Baba ir Diedukas, vis dar gyvi mano atmintyje, gal net gyvena manyje, aš juos sapnuoju kaip gyvus, įprastus, visada esančius savo vietoje ir stebinčius mano gyvenimą. Diedukas su batsiuvio lenta ant kelių mažoje Vilniaus Kalvarijų gatvės penkiaaukščio trijų kambarių buto virtuvėlėje savo kampe, iš kurio neišeidavo nuo ryto iki vakaro. Baba su rožančiumi ir maldaknyge toje pačioje virtuvėje ant mažo suolelio prie kriauklės. Ir būtinai dar kas nors būdavo prie virtuvinio stalo, tai Babos sesuo ar brolis, tai mano senelis, ne taip jau toli gyvenęs, tai kaimynė ar klientė atėjusi pataisyti batų ar pasisiūti palto. Paltus ir kailinius siūdavo Baba. Baba ir Diedukas yra du trečdaliai mano vaikystės, o gal net ir daugiau. Pas juos gyveno mano tėvai kai buvau visiškai maža, pas juos būdavau, kai tėvai išeidavo į darbą, nes į darželį mudviejų su broliu niekas ir neleido, o kam, jei yra Baba? Pas juos grįždavau iš mokyklos, o jau išsikrausčius į kitą butą, vis tiek Baba atvažiuodavo ir palydėdavo mus su broliu į mokyklas. Skirtingas, nes aš vis dar mokiausi dabartinėje Senvagės mokykloje prie Babos, o brolis jau ėjo į artimiausią mokyklą Žirmūnuose. Visos šventės buvo švenčiamos Kalvarijų gatvės bute, po koncertų viduryje nakties grįždavau į tą patį butą ir visada manęs ten laukdavo. O man tas buvo taip suprantama, kaip kad mama šalia manęs. Taip savaime suprantama, kad net nekyla mintis pagalvoti ar parašyti. Iki užvakar dienos.

Nes užvakar, įrodinėdama, kad ir bute įmanoma padaryti beveik viską, ką darome kaime, staiga pasimečiau. O gal ir neįmanoma, iš kur aš žinau? Juk kai gyvenau bute, tikrai mažiau dariau. Nes man tada buvo dvidešimt keli metai ir neturėjau vaikų. Bet giliai viduje tūnojo įsitikinimas, kad galima. Tvirtas kaip uola. Ir tik išjungusi kompiuterį ir nuėjusi į lovą supratau, iš kur tas įsitikinimas. Kaip tikra prieš mane atsirado Babos virtuvė. Visi turbūt žino, kaip atrodo sovietinių penkiaaukščių virtuvės. Mažos ir nepatogios. Prie didelio lango viduryje virtuvės stovėjo kvadratinis stalas, ant jo mažas televizoriukas Šilelis. Vienoje pusėje kriauklė, viryklė ir kelios virtuvinės spintelės, kitoje pusėje šaldytuvas, Dieduko kėdutė ir visa batsiuvio dirbtuvėlė. Ir pats Diedukas su savo didžiąja batsiuvio lenta į kurios šoną mes su broliu kaldavome vinis, nes jis buvo storas, smagus ir beveik nepaėjo. Prie to stalo ir sukniubo ištikus širdies smūgiui…

Rudenį virš jų dujinės viryklės džiūdavo ant virvutės suvertų grybų virtinės. Iš jų Baba Kūčiom kepdavo nuostabius aliejuje keptus mielinius pyragėlius su grybų ir aguonų įdarais. Virš visada praverto virtuvės lango, nes Diedukas rūkydavo kaip kaminas, kabojo vytinamos mėsos bryzai. Tą mėsa buvo skirta beveik tik man, nes aš ją beprotiškai mėgau. Vienu metu mano mama, to meto šiuolaikinė motera, prisiskaičiusi apie salmonėles ir trichinėles, uždraudė vytinti mėsą ir duoti ją vaikams. Bet mes su Baba patyliukais ir toliau kabinome kiaulės gabaliukus ant užuolaidų karnizo ir taip pat patyliukais ją suvalgydavome. Virtuvėje Baba gamino dešras, sūdė kumpius, lašinius ir vištieną ir veždavosi į Salininkų sodus viską išrūkyti. Atvežtos rūkytos mėsos buvo sukabinamos balkone, kad apdžiūtų ir subręstų, o vėliau laikomos šaldytuve. Skanesnės rūkytos vištienos aš iki šiol nesu ragavusi. Taip pat „skaravarkėje“ (greitpuodyje) gamindavo „tušonkę“ – vištieną ir kartais žuvį konservuotas stiklainiuose. Tuos stiklainius, marinuotus agurkus ir braškių uogienę laikydavo pavėsingame kambaryje, sekcijoje. Šviesiajame ir saulėtame kambaryje po sekcija nokdavo pomidorai ar iš kažkur gauti bananai, o ant patalynės dėžės džiūdavo medetkos ir krapai. Trečiajame kambaryje buvo Babos paltų ir kailinių siuvykla, o per didžiąsias šventes statomas stalas. Virtuvėje būdavo sušiečkavojami (supjaustomi) kopūstai ir užraugiami bent 3 kibirai žiemai. Tuos kibirus laikydavo atvirame, neįstiklintame balkone. Turėjo ir rūselį, kaip visi senos statybos butai. Ten buvo bulvės, morkos, burokai iš jų kolektyvinio sodo, kuris nors ir didesnis nei įprastas, bet padalintas į 3 dalis – Babai, jos broliui ir jos seseriai. Ten užaugdavo beveik viskas ko reikėjo, stovėjo rūkykla ir mūsų sūpynės. Namelis mažas, be jokio rūsio, jame nieko ir nelaikydavo. Viskas tilpdavo jų bute. Tiesa, dar kartais vonioje galėdavai rasti plaukiojančius karpius. Juos kažkas vis atveždavo ir iš galvų Diedukas virdavo savo įžymiąją žuvienę su griežiniais supjaustytais burokais. Šitos žuvienės niekaip negaliu atgaminti, net ir mano mamai nelabai sekasi… Bute visada būdavo svečių, Baba su Dieduku pažinojo tikrai ne tik savo, bet ir aplinkinių daugiaaukščių gyventojus, ir ten dar būdavome mes su broliu, visada pamaitinti, prižiūrėti ir pamyluoti, o vėliau prisidėjo ir jauniausias brolis.

Tiesą pasakius apie Babos kulinarinius sugebėjimus iki visai neseno meto turėjau ne kokią nuomonę. Ji buvo paveldėta iš mamos, kuri kaip priklauso vienturtei išlepintai dukrai, kažkiek iš aukšto žiūrėdavo į kaimišką savo mamos virtuvę. Ji raukydavo nosį dėl verdamos riebios kiaulienos, pasišlykštėjusi atstumdavo lėkštę sriubos, radusi ten plaukiojantį „sasyskos“ gabalėlį, kurio kažkas vakar nesuvalgė ir darė kitus panašius dalykus, kuriuos mes, vaikai, dažnai darome savo tėvams norėdami įrodyti savo savarankiškumą ar pasirinkimų privalumus. Na, juk žinote, kaip būna… Bet Baba gamino tikrai gerai ir jos šventinis stalas buvo pilnas gardumynų, reikalaujančių laiko ir atidumo. Tačiau pokario jaunystė, gyvenimas be mamos, kuri labai anksti mirė, jos pačios jaunystė atvykus iš lietuviško Baltarusijos kaimo į Vilnių, kur tik įsitvirtinusi iš karto atsivežė jaunesnius brolį ir seserį ir išleido juos į mokslus, išmokė, kad negalima išmesti net ir prakąstos dešrelės, privaloma viską išsaugoti, sunaudoti neraukant nosies ir džiaugiantis, kad turi ką valgyti.

Šitie prisiminimai mane persekiojo kelias dienas, vis kaupėsi, dėliojosi, nedavė ramybės tol, kol surašiau juos ant lapo. Nes iš tiesų nėra didelio skirtumo, kur mes gyvename, kokias sąlygas turime, svarbiausias yra mūsų noras gyventi taip, o ne kitaip. Todėl kai kurie žmonės net nesusimąstydami atsiveža kaimą ir jį įkurdina viduryje miesto, o kiti į patį gūdžiausią kaimą atsiveža miestą. Ir jeigu gyvenate bute, bet svajojate apie kaimą ir galvojate, kad čia, savo kambariuose visiškai neturite sąlygų susiruošti atsargas ar išvytinti mėsą, apsidairykite dar kartą, nes iš tiesų juk viskas yra po ranka, tik reikia pažiūrėti kitu kampu.

P.s. atsiprašau už tuos kelis nelietuviškus žodžius, bet jie atkeliavo iš to paties buto ir liko mano galvoje. Kaip ir kiti, atsivežti iš Baltarusijos ar netoli sienos su ja esančio Dieduko gimtojo kaimo Ignalinos rajone. Diedukas itin mėgdavo juos vartoti ir su pasimėgavimu kurdavo savo naujadarus. Todėl šalia jo mėgstamų skaravarkų, tušonkių, pyrožinų ir marožinų atsidurdavo kolalokas (kokakola), pečiukas (kečiupas), marinėzas ar dar kiti žodžiai, kurie dar apsunkindavo jo ir taip labai neaiškią šneką ir mums su broliu suteikdavo ypatingo džiaugsmo. O žinot, ką labiausiai mėgau ir geriausiai atsimenu iš savo Babos patiekalų? Ogi keptas keptuvėje bulves. Niekas o niekas jų taip skaniai neiškepa kaip ji.