Mano pasaulis…
Susikūriau savo pasaulį ir dabar niekaip nebegaliu iš jo pabėgti. Kartais mano pasaulis pasidaro per ankštas, arba kažkas pakviečia į didįjį pasaulį, arba dar kas nors atsitinka ir tenka laikinai palikti savo mylimus raistus. Kaip tą dieną, kai turėjau dalyvauti dideliame festivalyje. Grįžau net drebėdama iš siaubo. Nes netikėtai supratau, kad viskas – aš jau nebeišgyvenčiau kur nors kitur…
Mano pasaulyje irgi ramu nebūna, tai gieda gaidžiai, tai rėkia netikėtai nuo bandos atsilikusi ožka, tai pešasi vaikai ar kažkur visu balsu keikiasi vyras. Bet čia aš esu savimi. Ta, kuri gali pusvalandį spoksoti į linguojantį vėjyje beržą ar bekrentančius gelsvus beržo lapus ir taip pabėgti nuo įprastinio ir jaukaus kasdieninio triukšmo. Čia aš galiu pusdienį tylėti ir nesišypsoti, jei man tiesiog nesinori to daryti. Prieš išvykdama iš namų į renginį, kai niekas nemato, jau treniruojuosi šypsotis. Mūsų namuose pastovi šypsena yra kaip sintetiniai apatiniai, graužia ir nepatogu. Savo pasaulyje aš galiu ramiai iki galo galvoti vieną mintį, nepertraukiama kitų šnekų, netikėtų susitikimų ar tiesiai į ausį netikėtai suburzgusios mašinos. Iki galo išrutuliota mintis daug greičiau pavirsta realybe, nei minčių nuotrupų kratinys. Čia man nereikia visą laiką jaustis įsitempus, bandant sekti pašnekovo mintį ir visada spėti atsakyti į klausimus. Dažniausiai beklausydama kitų nuklystu mintimis į kažkur, ir mane suglumina priverstinis grįžimas atgal. Mes su vyru jau įpratę atsakyti į tą patį klausimą po 3 kartus ir visai dėl to nesusierzinti, nes abu tokie patys, o vienas kito minčių eigą sekame tiesiogiai, net neištarus tų minčių balsu. Užtenka vienam kažką pagalvoti ir kitas tą mintį įgarsina. Taip gali būti tik tada, kai beveik visą laiką būni kartu savo pasaulyje ir tau niekas netrukdo įsiklausyti į šalia esantį žmogų. Arba būna ir dar baisiau – kai reikia dalyvauti sąmojingame pokalbyje, kuriame visada reikia laiku ir vietoje šmaikščiai atsikirsti. Po tokio pokalbio išeinu visa šlapia nuo įtampos. Mano pasaulyje pokalbiai vyksta lėtai ir nuoširdžiai, nereikia gintis nuvalkiotais pokštais ar slėptis po slapta skaudžiai kandančiomis užuominomis. Mano pasaulyje tarp darbų visada laukia puodelis garuojančios žolelių arba žaliosios arbatos, kurį padarė vyras man arba aš vyrui. Prieš eidami gerti arbatos turime susirasti vienas kitą tuose mūsų 14 hektarų, tarp 7 juose esančių pastatų ir didžiąją dalį ploto užimančio miško. Arbatą geriame gal 2 valandas per dieną. Mane didžiai nustebina didžiojo pasaulio įprotis gerti kavą einant ir dar kalbant į tuštumą. Kaip ir įprotis degalinėse pirkti sumuštinius, tarsi namie jį susitepti užimtų labai daug laiko, ar tarsi niekas nepagalvoja, kad po kelių valandų norės valgyti. Mano pasaulyje, vos išėjus iš namų, mane užgriūva vaizdų, garsų ir kvapų lavina, į kurią pasineriu visa savimi. Neįsivaizduoju, kaip galima šitaip atsitverti nuo vietos, kur gyveni, kai visą laiką matai ekranus. Nuoširdžiai stebina žmonės visuomeninio transporto stotelėse, visai nestebintys kas vyksta aplink juos, Aš tokių istorijų apie praeinančius žmones prikurdavau, kai laukdavau autobuso… Ir dabar, atsidūrusi tarp žmonių, stebiu kaip jie vaikšto, kalba, kažką perka. Važiuodama automobiliu stebiu laukus, nes ten gali ganytis stirna, elnias ar iš pakelės krūmų kyšoti briedžio galva. Danguje skraido vanagai ar net ereliai, reikia labai įdėmiai stebėti kelią, kad nesuvažinėtumei žalčio ar ežiuko, vyras išsisukinėja net nuo sraigių ar varlių. Stebiu žmones, stebinčius telefonus… Didysis pasaulis pastoviai verda kaip prisvilęs katilas, nei jo normaliai išmaišysi, nei nugramdysi svilėsius. Ir smirda lygiai taip pat. Tą kvapą pajaučiu tik įvažiavusi į didesnius miestus dar pro mašinos langą. Manęs vis klausinėja – ar nebijote erkių. O aš tyliai sau galvoju – ir kaip jūs nebijote vėžio, pastoviai kvėpuodami ta smarve… Ir galite pasilikti sau visus kurortus ir atostogas, aš jau nebegaliu miegoti ne savo lovoje ne savo kambaryje su ne savo garsais už ne savo lango.
Mano pasaulis irgi nėra tobulas. Pastoviai kažką jame taisau, gerinu ar bloginu, tvarkau ar apjaukiu. Bet man irgi toli iki tobulybės. Todėl mes su juo susiderinome kaip dvi dėlionės detalės. Prisiderinome formas, spalvas, tekstūrą, storį ir plotį. Susitaikėme vienas su kitu ir susiliejome. Gal net pradedame prarasti savo kraštus ir įsiliejame vienas į kitą, kad taptume vienu. Todėl atsidūrusi didžiąjame pasaulyje aš užsimerkiu ir matau lėtai siūbuojančius gelstančius beržus ir jų atspindį mūsų prūde. Jaučiu šaltą vandenį, kai pasineriu į jį po bulviakasio per pačius rugsėjo karščius. Mano pasaulis irgi jaučia tą pasimetimą, kurį atsivežu grįždama. Ir guodžia mane giedra šalta naktimi su pirmaisiais elnių rujos riaumojimais ir tyliais pelėdų ūbavimais. Reikia bent kelių ramių įprastų dienų, kad visa grįžčiau čia ir dabar, kad susirinkčiau visas išbarstytas mintis atgal į savo galvą, kad nesijausčiau pasimetusi tarp 3 pušų. Ir tada mane suima siaubas – ką aš padariau sukūrusi savo pasaulį? Nes suprantu, kad mano šansai išgyventi kitur, kasdien vis mažėja. Tiesą pasakius, kiekvieną kartą grįžus iš miestų, mane kamuoja mintis: tai kuris gi pasaulis yra tikrai realus – maniškis ar tas, kurį ką tik mačiau. Kol kas į šį klausimą negaliu atsakyti ir tas mane dar labiau glumina.
Grįžusi namo po visų švenčių aš vėl turėjau įsijungti Larso von Triero filmą Melancholia. Niekur dar nemačiau taip gražiai ir elegantiškai sunaikinto didžiojo pasaulio. Manasis garantuotai išskristų ant kokios nedidelės nuolaužos į atvirą kosmosą. Ir ten aš galėčiau ištisas valandas nejudėdama žiūrėti į vieną tašką tarp žvaigždžių…
Čia tikroji kūryba – susikurti gyvenimą ir jį dorai gyventi.
Na kaip gražiai. Ir kaip taikliai.
Nuostabiai, nuostabiai!