Vasariškas ruduo arba rudenėjanti vasara…

Rugsėjis… Kiek prisimenu nuo pat pirmos klasės, oi, ne, nuo „nulinės“ klasės (buvo tokia, tais senais laikais, kuriuos mano vyresnėlis vadina „juk jūs iš XIX amžiaus“), rugsėjis visada buvo rudens mėnuo. Krentantys lapai, lietus, mokykla. Labai laukdavau sausesnės dienos, kada bus galima praeiti per Jaunimo sodą (t. y. Sereikiškių parką) ir jo takeliuose spardyti šnarančius sausus klevo lapus. Vyresnėse klasėse ir universitete ant tų lapų susėdę gerdavome “Gintarinį” alų ir varinėdavome protingas šnekas. Nes nu ką daugiau veikti rudenį, jei ne gerti alų su bendramoksliais ir bendraminčiais besišnekant apie… tiesą pasakius neprisimenu apie ką mes šnekėdavome, bet tų šnekų užtekdavo iki vėlaus rudens, kai nelikdavo nei lapų, nei šilumos, nei sausų suoliukų.

Dabar irgi lyg ir ruduo. Vaikai ryte išeina į mokyklą, kai keliuosi būna tamsu, tik pats rytinis dangaus pakraštėlis kiek pašviesėjęs. Net gaidžiai kartais dar tingi giedoti. Vakaras irgi iš pradžių atsirado, o paskui ir pailgėjo. Retais kartais, kai palieku namus, pastebiu, kad jau pradeda skirtis medžių spalvos ir ištisinė žalia siena virsta marga siena. O kai kur net ir sienos nelikę, medžiai virsta mišku, kuriame matosi visi medžiai. Staiga ant beržų pradeda atsirasti čagos. Aišku, jos ten buvo visą vasarą, tiesiog nesimatė. Bet kur dingo prasidedančio rudens vėsa, lietus, šnarantis, o ne po kojomis treškantis miškas, megztinis ir kojinės?

Sukuosi ūkyje nurinkinėdama derlių. Pomidorai nusprendė pradėti naują sezoną ir apsipylė ūgliais, žiedais ir mažais pomidoriukais. Tą patį nusprendė ir cukinijos. Daržas dabar ryškiai žalias, kaip birželio mėnesį. Tai mano mylimas rudens daržas su ropėmis, ridikais, lapinėmis garstyčiomis, bok choy kopūstais ir kita kiniška nesąmone. Visada labai mėgau būtent rudens daržą, nes vasarą per karšta ir per sausa. Bet dabar visi žalumynai sugalvojo ne augti, o žydėti. Per karšta ir per sausa. Tai kada juos sėti? Spalio mėnesį? Miške nė vieno grybo, net mano grybų daržas nenori derėti. Per sausa ir per karšta. Pernai daugiausia grybų radau lapkričio mėnesį. Vištos ir tos kaip be galvos, pasiuto dėti kiaušinius ir dar bando kažką iš jų išperėti. Net varlės susipainioja ir pradeda kurkti kaip birželio mėnesį. Kasu savo paskutines rankomis kasamas bulves iš per daug jau sugamtėjusio daržo, tarpuose įlendu į prūdą išsimaudyti. Bent jau vanduo tikrai rodo rudenį, nespėja įšilti per sutrumpėjusias dienas, vėsus ir gaivus. Maudynių sezoną atidariau balandžio pradžioje, įdomu, kada uždarysiu ir pereisiu prie žiemos rėžimo, kai į prūdą lendu tik po pirties. Bitės irgi piktos kaip širšės, jau nori užsidaryti namuose ir valgyti vasaros medų, bet vasariška kaitra ir nuo jos išprotėję augalai neduoda ramybės. Medų mes iš jų atėmėme, jos zuja ir zuja aplink ausis, rinkdamos paskutinius nešant nuvarvėjusius lašelius ir valydamos išsuktus korius. Vyras dūsauja, sako: „Vargšės bitutės, nešė nešė medų, mes jį atėmėme ir vietoje jo pakišome cukrų. O jos žiūri savo tomis išverstomis akimis ir nieko negali padaryti…“ Aš bandau ginčytis, sakau, kad už tai jos gauna patogius namus, priežiūrą, bet jis nesutinka, mano, kad ir pačios susirastų sau kur gyventi. Sakau, tau visų gaila, tik ne mano ožkų, anas vis parazitkomis vadini ir vis aprėki. Todėl aš net mirtinai sirgdama neleidžiu jam šerti ir melžti ožkų, einu pati, kad mano numylėtinės negautų dvasinės traumos. Nors šiaip įdomu, ar įmanoma dvasiškai sutraumuoti ožką? Jos pačios yra tikros meistrės įvaryti stresą visiems aplinkiniams… Gal nebent kai ateina skerstuvės, bet ir nuo to likusios greitai atsigauna.

Namuose ruduo jau labiau jaučiasi. Ilgesni vakarai, sudėtingesni patiekalai, vis greičiau sumažėjanti bibliotekinių knygų krūvelė. Ir tuntai vaisinių musyčių. Jėzustumanomarija, kaip sako Marcelė, ir iš kur jų šiemet tiek daug? Įdomu, kiek kilogramų musyčių mes suvalgysime šiemet? Mano vyno taurė prie vakarienės uždengta servetėle, bet vis tiek ten plaukioja bent kelios. Visa laimė nedegu didelės šviesos, o prie mažos lemputės nelabai kas matosi. Kaip žinia, kai nematai, tai ir širdies neskauda, o šiaip gerai, kad jos beskonės. Ant stalo pradeda atsirasti mėsa. Beveik visą vasarą mes mėsą valgėme labai retai, o dabar tai koks jauniklis gaidys, tai pernykštė užšaldyta antis, tai šviežios elnienos befstrogenas ar elnio plovas. Atvėsus orams laukia skerstuvės, per kurias reikės atsikratyti papildomomis ožkomis, triušiais, antimis ir gaidžiais. Aišku, man labiausiai patinka mėsos saugojimas tvarte, šviežiame būvyje, bet šerti visų papildomų tikrai nesiruošiu… Tuoj prasidės ir medžioklių metas. Jau laukiu dešrų kimšimo, mėsos sūdymo ir vytinimo, rūkymo ir ragavimo. Taip, kaip pavasarį laukiu šviežių daržovių ir uogų…

Vakare virtuvėje ant spintelių stovi per dieną šviežiai išvirta aviečių uogienė, marinuotos paprikos, rauginti arbūzai ir slyvos, kampe keli kibirai medaus, ant stalo garuoja mėsa, šviežios bulvės ir daržovės, orkaitėje obuolių pyragas, namai kvepia vašku, dūmais ir medumi. Norėčiau ir tą kvapą supilstyti į stiklainius žiemai… Palydėjusi Marcelę į tualetą matau pirmąją rudens mėnesieną ir joje bešokančius paskutinį metų šokį šikšnosparnius. Iš tolimesnio raisto pasigirsta pirmieji elnių baubimai. Ruduo, nors ir koks šiemet bebūtų išprotėjęs, bet vis tik ateina…