Pasroviui…

Įdomus dalykas ta vienovė su pasauliu. Kai nustoji kovojęs už savo vietą po saule, o tiesiog susirandi niekieno neužimtą ir tau patogią vietelę, viskas pasikeičia. Kai nustoji save statęs į didesnio ir stipresnio poziciją, kas reiškia, jog turi nustoti galvojęs, kad tavo pareiga apginti, išsaugoti, pagerinti, sutvarkyti ar išgelbėti pasaulį. Turi pradėti galvoti, jog esi labai mažas, silpnas ir bejėgis toje stiprioje gyvenimo srovėje, ir tik pasaulis gali tave išgelbėti, nukreipti, apginti, o tu savo ruožtu tegali prisitaikyti nedarydamas žalos, patarnauti nekeisdamas esamos tvarkos, netvarkyti ne savo reikalų ir namų, jausti dėkingumą už viską, kas tave pasiekia. Ir tada prasideda stebuklai. Tikrai, realiai prasideda stebuklai.

Plaukti pasroviui, nestabdant tėkmės ir įveikiant sutiktas kliūtis išvengiant, išsisukant, stengtis išsilaikyti paviršiuje ir pačioje srovėje, kad neišneštų į krantą, yra sudėtinga. Ne kartą aš nesusivaldžiau, nusprendusi, kad dabar pats laikas pačiai imti į savo rankas vadžias ir suvaldyti savo gyvenimą, imtis jį kontroliuoti, būti stipri ir savarankiška. Tokiais atvejais kažkur gilumoje jaučiu tylų balselį – iš to nieko nebus, tai ne tavo ir ne tau… Bet vis tiek imdavausi, kovodavau, nepasiduodavau. Ir nieko iš to nebūdavo, daug pastangų, kančių, tuščio judesio ir tuštumos jausmas dvasioje. Vėliau tekdavo nuleisti rankas ir vėl nugrimzti į tėkmę. Nugrimzdusi į ją tampu pasyvi ir labai pastabi. Pradedu jausti visus judesius aplink save, visas sutampančias aplinkybes, visus pasikartojančius atsitiktinumus. Vėliau įsitikinu, kad atsitiktinumų nebūna. Pasaulis, plukdydamas mane kartu su viskuo, kas plaukia kartu, suteikia visas galimybes ir jos atsiveria, išsipildo. Neseniai pradėjau galvoti, kad norėčiau atnaujinti mokymus apie maisto ruošimą. Ilgai laukiau, galvojau. Net pradėjau ieškotis, kur galėčiau išsinuomoti patalpas. Parašiau, jie atsisakė. Susitaikiau su tuo, ir nusprendžiau atidėti klausimą iki kitų metų, o dabar susikaupti ties nauja knyga. Kitą dieną man skambina iš vienos iš kolegijų ir prašo, kad pravesčiau rauginimo mokymus jų mokytojams. Atsitiktinumas? Tikrai ne. Kiek kartų buvo, kad pagalvoji apie žmogų ir staiga jis tau skambina. Arba prisimeni šimtą metų nematytą draugą ir tas staiga išnyra iš niekur. Tokių „atsitiktinumų“ mano gyvenime vis daugėja ir daugėja, jei jiems atsiduodu, viskas būna gerai. Jei priešinuosi, nusisuku, galvoju, kad pati geriau žinau kaip gyventi – pralaimiu. Todėl plaukdama vis labiau ir labiau ugdau savo pastabumą sutapimams, atsitiktinumams, mažiausiems srovės pokyčiams. Mokausi vis labiau ir labiau atsipalaiduoti, kad neatsitrenkčiau į pakeliui pasitaikančias įprastas kliūtis, mokausi išsisukti neužkabindama ir nesugriaudama, nes jos juk irgi mano pasaulio dalis.

Toks plaukimas su pasauliu, prisitaikymas prie jo mūsuose laikomas silpnumu. Visi kovoja – su ligomis, su likimu, už savo vietą pasaulyje, už išlikimą, už išsaugojimą, už geresnę ateitį, už savo vaikus. Kovotojai yra didvyriai įveikę aplinkybes, jiems statomi paminklai. Kaip dažnai kovos dvasia sugriauna viską aplinkui, dažnai ir patį kovotoją, o ypač trapią pusiausvyrą… Nekovoti mūsuose yra kur kas sunkiau, nes reikia susitaikyti su savimi, pripažinti savo bejėgiškumą, nusižeminti, prisitaikyti. O tam reikia be galo didelės stiprybės. Nes suvoki, kad kartu su tuo pasyviu plaukimu pasroviui su pasauliu, tu atsiduri prieš labai stiprią ir putotą srovę. Prieš visuomenės nuomonę, prieš įprastą ir nusistovėjusią gyvenimo tvarką, prieš visuotinę gerovę, ekonomikos augimą, demokratiją ir kitus taip dabar vertinamus, bet tokius tuščius dalykus…