Namisėdos pasaka…

Kai ilgai šviečia saulė, mano nuotaika darosi sugižusi. Būtent sugižusi, o ne surūgusi. Surūgusi nuotaika visai gerai – ir burbuliukų yra, ir rūgštelės, ir tas švarus metalinis prieskonis. Bet sugižusi – tai kaip grindų skuduras paliktas kibire bent dvi dienas kokioje nors Indijos šventykloje… Tokia pasidarau ir aš ilgai užtrukus saulėtiems orams. Nes saulė visą laiką ragina – greit eik į lauką, ko sėdi tuose namuose, dirbk lauke, kol dar gali, judėk, o ne skaityk, kask, o ne ausk, rink derlių, o ne nerk, bėk į mišką, ko čia filmą spoksai. Ir t.t. ir t.p. nuo pat balandžio iki rugsėjo pabaigos. Užknisa. Va dėl ko tas šiaurietiškas klimatas yra gana sudėtingas. Pietuose, apie pusiaują viskas aišku, pusę per pusę. Saulė teka pusę šešių ir leidžiasi irgi maždaug tuo metu. Visada yra rytas ir ilgas tamsus vakaras šokiams ir linksmybėms prie žvakių šviesos. O mes, vargšiukai, esame priversti visą laiką kažką daryti kol saulė nusileis. Beje, čia ne aš pati taip sugalvojau, taip sako žmonės, atsikraustę į šiaurę iš pusiaujo. Jie irgi pasijaučia labai pavargę per vasarą, nes saulė ir juos ragina dirbti nesėdėti. Ilgos dienos, trumpos naktys yra sudėtingas laikas, sunkesnis, nei trumpos dienos, ilgos naktys. Net ir visiški šiauriečiai blogiau jaučiasi baltųjų naktų laikotarpiu.

O aš mėgstu namus. Savo mažus, jaukius, apkuistus namus. Myliu virtuvę, besikūrenančią krosnelę, ant jos pukšintį puodą su sultiniu ar troškiniu, myliu apvalų stalą, kur visa šeima susirenka valgyti ir erzina vienas kitą, myliu savo sofutę prie to stalo, kur vos telpu aš pati. Likusią vietą užima bent 3 pradėti rankdarbiai, bent 7 knygos, užrašų sąsiuviniai ir Ycikas. Myliu savo lovą, kurią ryte klodama su ilgesiu galvoju, kad reikia išgyventi visą dieną, kol pagaliau grįšiu į ją. Nepagalvokite apie mane labai blogai. Nemėgstu užsitupėti namie, man būtinai reikia bent 10-20 kartų išpulti iš namų. Tai pas vištas, tai pas triušius ar ožkas, tai į daržą atsinešti ko nors pietums, tai į mišką grybų, tai į pirtį pavartyti džiūstančių žolių ar slyvų, tai į lauko tualetą. Tai į kaimą sūrio ar varškės, tai į parduotuvę šikpopierio. Bet tik trumpam, tik priešokiais. Nes labiausiai mėgstu ne ištrūkti iš namų, o į juos sugrįžti… Net tada, kai buvau jauna, durna ir mėgdavau išvažiuoti į festivalius, ekskursijas į užusienį, su palapinėmis į miškus, vis tiek svajodavau, kad pagaliau viskas baigsis ir aš galėsiu grįžti į savo lovą savo namuose. Štai čia ir yra visa mano gyvenimo esmė – grįžti namo.

Namai namisėdai yra visas pasaulis, čia jis randa viską, ko pasaulio valkata – keliautojas ieško kitose šalyse. Čia yra šiluma kurią skleidžia krosnelė ar šalia miegantis vyras (arba Marcelė, bet ta dar ir spardosi, kaip kokios spygliuočių malkos atvirame židinyje). Yra vėsa plūstanti pro pravirą langą. Yra arktinė ramybė, kai visi iškeliauja į darbus ir mokyklas. Ir yra rytietiškas turgus visiems grįžus. Yra ir karas, ir taika. Yra išvykos ir grįžimas. Yra patogių vietų ir tokių nepatogių, kaip senoji Vilniaus geležinkelio stotis. Kartais čia būna tvarkinga, bet dažniausiai ne. Kartais linksma, kartais liūdna, priklauso nuo susiklosčiusių aplinkybių, lygiai kaip ir keliaujant. Kartais namuose surandi visiškai nepažįstamus žmones, tokius kaip elektrikai, paštininkas, miškininkai, paklydę šulinių meistrai ar paklydę grybautojai. Staiga skaitant ar rašant kažkas pasibeldžia į duris ir žiūrėk, jau tas žmogus tavo namuose. Keistoka ir šiurpu, bet taip būna, nieko nepadarysi. Tokie jau nenuspėjami tie namai. Dar, be nepažįstamų žmonių, čia gali rasti vorus, muses, įskridusias kartu su medaus koriu bites, milžiniškų širšuolų, mažų pelių ar jų medžioti kažkaip prasmunkančią kiaunę ar draugą Dalių. Bet dažniau randame tik pelių galvas ar blužnis, ypač prie durų į vyriausiojo sūnaus kambarį. Yra ir visokių botaninių pavyzdžių – prie basų kojų prilipusių ir namo atneštų ką tik nupjautos vejos likučių, vėjo atpūstų beržo sėklų, gilių ir kaštonų, akmenų, plunksnų, kriauklių, smilgų ar pagalių su keliais lapais viršuje. Pagaliai vaizduoja mergaites arba drakonus, o ką vaizduoja gilės, kaštonai ir smilgos, reikės paklausti Marcelės, kai grįš iš mokyklos. Greičiausiai jie vaizduoja giles, kaštonus ir smilgas ir nėra čia ko kabinėtis. Namuose kartais būna Japonija, kai aš užsiskaitau japoniškų receptų knygas. Bet gali ir nebūti Japonija, gali būti Kinija, Persija, Gruzija, Italija, Prancūzija, Norvegija, Vokietija ar sju genties indėnų medžioklės plotai. Pastarieji įsiveržia kartu su rudeninėmis medžioklėmis, kai tenka darinėti bizonus. Na, tiesą pasakius briedžius ir elnius.

Namuose aš turiu viską ko man reikia, o jei neturiu, galiu sukurti. Pasaulis man atrodo gražus ir platus, ypač toks atrodo pro virtuvės langą. Lietus pro langą yra gražesnis nei tada, kai lyja tiesiai ant galvos. Žiema jaukesnė pro langą. Vasaros karščiai ir tie labiau ištveriami kai į juos žiūri iš vėsios trobos. Vėtros ir audros šiurpiai gražios. Tik pro langą, bet ne Marcelei, nes ana blogo oro fėja. Net vištos ir tos gražesnės, kai rašydama pažvelgiu pro langą. Štai kodėl man būtina turėti ūkį – kitaip neišlįsčiau iš savo namų, likčiau amžinai ant sofos su knyga. Ūkis mane verčia būti lauke, pasigaminti vitamino D atsargas ir gerokai pasportuoti. Maža prievarta gyvenimą paverčia įdomesniu ir turiningesniu. Todėl net kompiuterį pastačiau ant stalo prie pietinio lango. Dieną atkeliavusi saulė nušviečia mane taip, kad nieko nebeįžiūriu ekrane, kuriame rikiuojasi eilės receptų naujai knygai, ir aš turiu keliauti į lauką rinkti aviečių, mažų aštrų paprikų, kopūstų sriubai, girdyti gyvulius ar surinkti kiaušinius. Ir namų nesistengiu įsirengti kuo patogesnių. Tegul būna tualetas lauke ir dušas pirtyje. Jau pagyvenau su visais patogumais ir dideliais langais, kuriuos užtraukiau užuolaidomis, kad nematyčiau pasaulio… Jau žinau kuo man gali baigtis mano namisėdos pasaka…

P.s. Mano tekstai yra nemokami, bet jei sugalvotumėte už juos nupirkti šokoladą, tai man būtų malonu. Čia rasite tokią galimybę https://www.samanotas.lt/product/noriu-apdovanoti-rasytoja/