Maistas…

Vakar vienas labai artimas draugas paklausė su giliu atodūsiu: „Ieva, ir kodėl tu taip skaniai gamini?“. Su dar gilesniu atodūsiu atsakiau: „To paties aš savęs irgi klausiau prieš kelias dienas…“. Kodėl, na kodėl man neišeina neskaniai gaminti? Net tada, kai visiškai nesistengiu… Vyras irgi burba – ir kam tu kasdien vis gamini? Išvirk puodą barščių savaitei ir valgysime kasdien. Na bet kaip taip įmanoma? Sriubą reikia virti daugiausiai dviem dienom, nes antrą dieną jį būna skaniausia, o trečią dieną jau neįmanoma valgyti. Ir man nepatinka antrą kartą valgyti tą patį patiekalą. Štai ir gaminu kasdien šiltus pusryčius vaikams, nes juk neišleisi alkanų į mokyklą. Juos išleidusi pagaminu pusryčius sau ir vyrui, išverdu sriubą pirmos valandos pertraukai tarp darbų. O tada jau ir vakarienės ar pagrindinių dienos pietų metas. Geriausiai, kad jų metu būtų koks pagrindinis patiekalas ir daug mažų dubenėlių prie jo. Kaip per tą vakarienę dėl kurios taip dūsavo draugas. Ožkienos troškinys, keptos žvynabudės apvoliotos ruginiuose miltuose, nesubrendusios vijoklinės pupelės su česnaku ir čiliais, trumpai woke keptos vis dar traškios paprikos, keptas ožkos sūris su čiliais ir česnakais, trumpai marinuotos ropės. Aišku, visa tai buvo gausiai nuplauta alumi, gal tas dūsavimas dėl maisto buvo tik pretekstas dūsauti… Bet tas visas maistas juk kažkur turi nusėsti, dažniausiai lašiniuose aplink pilvą…

Aš pati esu amžinai alkana kaip koks senbernaras. Didelių porcijų gal ir neįveikiu, bet valgyti galiu bet kokiu paros metu. Jei man kas nors pasiūlo, eime ko nors užkąsti, visada atsakau teigiamai. Kaip Mikė Pūkuotukas ir Karlsonas. O jeigu atsitinka taip, kad aš nenoriu valgyti, vadinasi susirgau, ir ne šiaip kokia sloga, kurią rekomenduojama gydyti torto gabalu, pelėsiniu sūriu ar dešra, bet labai rimtai susirgau mirtina liga. Tačiau mirtina liga visiškai nereiškia, kad aš negaliu pagaminti šeimai pietų. Štai ir prieš kokį mėnesį pasigavau virusą, nuo kurio visiškai nebuvo jėgų, tris dienas prasivoliojau lovoje. Atsikeldavau tik į tualetą ir pamelžti ožkų. Nes čia dar vienas darbas, kurį net mirdama turėsiu padaryti, neperleisti kitiems. Antrą vakarą, kai perskaičiau 500 puslapių romaną (pirmą dieną perskaičiau 400 puslapių knygą, gerai, kad buvau ką tik grįžusi iš bibliotekos), nei iš šio, nei iš to atsikėliau ir iškepiau pyragą. Pasižiūrėjau į kepinį, paskiau vyrui – žinai, gali nesirūpinti, nes net savo laidotuvėms pyragus ir duoną iškepsiu pati. Ir grįžau į lovą. Duoną paminėjau, nes prisiminiau, kaip grįžusi iš ligoninės su naujagime Marcele, dar tą pačią dieną užsiraugiau raugą ir kitą dieną jau kepiau duoną. Ėjau pasilaikydama sienų, bet minkymui man jėgų visada užtenka.

Nereikia net ligų. Kai mane labai kas nors sunervina, ypač įvairios institucijos, aš puolu kepti. Neseniai turėjau gerą dieną, kai per pusdienį aplankiau, Ligonių kasas, Sodrą, seniūniją ir savivaldybę. Ir visur ne dėl savo kaltės ar aplaidumo, o tik todėl, kad jų labai patogios vartotojui sistemos visiškai nesusišneka tarpusavyje. Seniūnijos darbuotoja mane iš viso pribloškė. Dėl sistemoje atsiradusios klaidos kelis mėnesius neišmokėjo vaiko pinigų, o man atėjus ir paprašius, kad ištaisytų, pasiūlė užregistruoti kitai dienai, nes šiandien jie prašymų nepriiminėja… Bet jūs ir patys žinote, kaip būna. Grįžau pavargusi kaip ciuckis, visą naktį tuščiai ieškojęs kalės… Atsigėriau arbatos ir iš karto nuėjau minkyti mielinės tešlos bandelėms. Nes tešlos minkymas padeda atitrūkti nuo blogų minčių ir visą dėmesį sukoncentruoja į šią akimirką. Minkšta minkoma mielinė tešla guodžia savo prisilietimu. Įprastas minkymo judesys ramina. Tešlos kilimas sako, kad viskas vyksta kaip visada, viskas gerai. Kvapas kepant užpildo visus namus ir pasiekia mišką kuriuo iš mokyklos grįžta vaikai. Šilta bandelė su pienu yra balzamas sužeistai sielai. Ir dar vienas lašinių kilogramas apie liemenį. Bet čia tik smulkmena, palyginus su kitais privalumais. Be to, aš namie neturiu veidrodžio, vienintelis yra neapšviestame prieangyje, ir tas senovinis, kreivas šleivas ir nublukęs.

Sėdžiu ir galvoju – o gal kažkur yra kursai, kur moko neskaniai gaminti? Mielai tokius palankyčiau. Ten gal išmoko, kaip gaminti maistą ligoninėms, kai kuriems darželiams ir mokykloms? Ypač ligoninėms. Mirsiu nepamiršiu kaip man pagimdžius Marcelę Santaros gimdykloje, atnešė šventinę vakarienę. Ryškią ir spalvotą. Į ją įėjo dubenėlis pieniškos sriubos su ištirpusiomis perlinėmis kruopomis (vakarykščiai jos buvo patiektos kaip garnyras prie kažko pavadinto „kotletu“ ) ir dubenėlis burokėlių mišrainės su majonezu. Ilgai negalėjau atsitraukti akių nuo to raudonai balto derinio ir bandžiau prisiminti, gal šiandien kokia valstybinė Lenkijos šventė?… Tada ilgai galvojau ką po ko valgyti. Niekaip negalėjau nuspręsti ir suvalgiau tik pienišką sriubą. Šalia manęs palatoje gulėjo darželio virėja, kuri lygiai taip pat spoksojo į maistą ir tyliai kartojo: nesuprantu, kaip galima kruopas pagaminti taip neskaniai? Mes darželyje irgi verdame košes, bet jos visiškai kitokios… Tai va, jei tikrai yra tokie kursai, būtinai nueičiau pasimokinti. Ir tada gal pavyktų išvengti tų dūsavimų, kai kas nors atvažiuoja pas mane, ar kai vyras po vakarienės pūkščia, ar kai pati tylomis graužiu sau nagus po antros pyrago porcijos… Nors kita vertus, ai, tegul būna kaip yra. Veidrodžio vis tiek neplanuoju pirkti, o rami dūšia daug svarbiau už ploną liemenį…

P.s. Mano tekstai yra nemokami, bet jei sugalvotumėte už juos nupirkti šokoladą, tai man būtų malonu. Čia rasite tokią galimybę https://www.samanotas.lt/product/noriu-apdovanoti-rasytoja/