Copyright Samanotas 2019
Ruduo yra darbų metas. Nėra kada sėdėti ir rašyti. Na, nebent kai pavyksta atsikelti kiek anksčiau ir kol visi dar knarkia, pasėdėti vienai tamsoje ir tyloje. Kaip šiandien. Bet dažniausiai anksčiau atsikelti nėra šansų, per dieną taip nusilakstau, kad tenka miegoti iki ryto. Po vakarykščių darbų ir pirties šią naktį sapnavau, kad pramiegojau 2 pirmas vaikų pamokas, atsikėliau kai jau buvo visiškai šviesu ir niekaip negalėjau suprasti laikrodžio rodyklių, rodančių 10 valandą. Nes niekada tokiu metu nesu atsikėlusi… Atrodytų keista, vasarą kai šviesu, aš galiu miegoti iki 6 ar netgi 7 valandos, o kai tik sutemsta vakarai, keliuosi 5 ir viskas. Bet kas čia keisto, vasarą taip nusilakstau, kad krentu kaip negyva, o šaltuoju metu vis trinuosi aplink pečių, tai kam čia tiek miegoti. Dienos ir taip kaip sapne eina. Lygiai kaip ir su maistu, priešingai visiems žurnalų patarimams. Vasarą kaime eina į trasą lašiniai, mėsa, bulvės ir kiti sotūs patiekalai. O va atėjus vėliam rudeniui, galima valgyti ir daržoves, ir net salotas. Nes nebereikia tiek energijos kaip darbymečiu.
Mūsų ūkyje irgi rudeninis darbymetis. Net ir aš kartais padūsauju, kad nieko nespėju. Bet tada atsisėdu, įsipilu karštos žolelių arbatos nuo pagaliau užkurtos krosnelės ir pagalvoju – tai ko aš nespėju? Burokų, morkų ir pastarnokų nukasti? Bet jie dar laisvai gali pabūti žemėje. Na, gal pelėnai dar kelis sugrauš, bet ir mums, ir jiems užteks. Pomidorai nenurinkti. Ajajai, kaip baisu. Vis tiek pilni stiklainiai dar pernykštės pomidorienės, šiemetinių savo sultyse konservuotų ir įvairiausių daržovienių su grybais ir pomidorais. Lai sau krenta ir tręšia žemę. Cukinijas vištos ir darže suras. O tiesą pasakius, dar yra visas visas spalis lauko darbams, nėra ko čia zyzti kaip vienišai uodei.
Paskutines dienas nusirinkinėjau kitą derlių, mėsinį. Skerdėme atliekamas ožkas. Šiaip man skerdžiamų gyvulių nelabai gaila. Auginu žinodama, kad juos valgysime. Todėl beveik nė vienas mano augintinis neturi vardo, nei ožkos, nei triušiai, nei vištos. Na, tik katės ir šunys, bet juos juk reikia kažkaip pavadinti, kad rėkiant: Eik, bjaurybe, nuo stalo! galėtumei įvardinti ant ko rėki. Prieš porą dienų net supykau ant Jurgio, kai jis pasakė, kad jam sunku valgyti gyvulį, kurį pats šėrė ir prižiūrėjo. Toks pyktis suėmė, kad pačiai net keista pasidarė. Koks čia dabar egoizmas – aš šėriau, todėl ta gyvybė yra vertesnė už tą, kurį augino kažkas kitas?! Kas čia dabar – nematau ir širdies neskauda? Nors šį kartą ir man skaudėjo, nes pjovėme ne tik jauniklius, bet ir vieną melžiamą ožką. Kas, kad ji pieno tik stiklinę teduoda, kas, kad ji pirma visas tvoras išverčia, peršoka, perlipa, kas, kad ji amžinai įkliūna pačiose sudėtingiausiose vietose, yra įkyriausia ir pasiučiausia, vis tiek ją kasdien glostydavau, melždavau, kasydavau… Bet ūkis yra ūkis, yra kaip yra. Papjautos 3 ožkos, mėsos pilni kubilai, darbas persikelia į virtuvę.
Kaip bebūtų keista, mėgstu mėsininko darbą. Kilnodama ir pjaustydama skerdenas iš karto įsivaizduoju ką iš ko gaminsiu ir iš karto būtent taip susipakuoju šaldymui skirtą mėsą. Buvo pakeliai „Ožkos plovas“, „Ožkos charčio“, „Mongoliška ožkiena“ (kaulų rinkinys su mėsa, kuriuos tiesiog ilgai virsiu įdėjusi daug daug svogūnų, pipirų ir lauro lapų), „Blauzdos troškinimui“, keli pakeliai su užrašu „Šunims“, iš jų bus verdama košė, ir daug pakelių su kaulais sultiniui. Tiek tos mėsos ir šaldau, kita keliauja dešroms ir vytinimui. Inkstukai agurkinei sriubai, liežuviai ir širdys virimui ir valgymui su naminiu majonezu, kepenys paštetui. Paštetą gaminau jau kitą dieną, su čiobreliais, muskato riešutais ir medumi. Nelabai mėgstu saldžiasūrius patiekalus, bet medus čia pats įsiprašė, kai paragavau kad patikrinčiau ar užtenka druskos. Ir ne veltui įsiprašė… Dabar tą paštetą laižau kaip medų. Gal ir keista, bet mėsos kepsniams pas mus nėra, kažkaip niekada nekepame mėsos ant žarijų, net šašlykų šiemet nė karto nekepėme. Viskas verdama, troškinama ar ilgai kepama krosnyje. Kažkaip nėra įpročio valgyti gryną mėsą… Vytinimui atrinkau dvi priekines kojas, visas išpjovas, o dešroms liko kumpiai. Vytintos kojos skirtos Jurgiui su Marcele, jie pastoviai sukasi aplink sukabintus kumpius. Vieną kartą Jurgio lovoje radau vytintos avies kojos kaulą, tvarkingai padėtą ant pagalvės… Kitą dieną važiavau pirkti žarnų ir lašinių dešroms, tai manęs vos neištiko širdies smūgis, kai sužinojau kiek jie kainuoja… Jau senokai nepirkau nieko iš mėsos skyriaus, tai šiek tiek priartėjau prie realybės. Pasirodo, gaminti normalų maistą namuose tampa prabanga…
Bet, aišku, aš nebūčiau aš jei dirbčiau tik vieną darbą. Tarpuose tarp mėsinėjimo kūrenau pirtį – kaip kitaip po tokių darbų? Juk reikia nusiplauti ir kraują, ir gailestį… Bet ir to dar neužtenka, kaip tik ankstų rytą pradėjau skaityti Kotrynos Zylės knygą „Mylimi kaulai“. Pasikeitėme savo knygomis, o perskaičiusios nusprendėme, kad jos puikiai papildo viena kitą. Tai tarpuose, nugriebusi 15 minučių kojoms pailsinti vis skaičiau, skaičiau, skaičiau. Taip iki galo ir nesupratau, kur aš esu, ar Šikamiškyje, ar Kotrynos Vilniuje, kur daugiabučių balkonuose gyvena ožkos ir vištos, rūsyje kūrenamos pirtys, o pirmo aukšto koridoriuje stovi duonkepė krosnis. Viskas susipynė, susipainiojo, susisuko tame realybės ir fantazijos sūkuryje ir iš jo atsipeikėjau tik kitą rytą, kai nubudau švari, baigiau skaityti paskutinį skyrių ir susikaupiau eiti malti mėsos dešroms. Aš jau tik čia, tik Šikamiškyje.
P.s. Mano tekstai yra nemokami, bet jei sugalvotumėte už juos nupirkti šokoladą, tai man būtų malonu. Čia rasite tokią galimybę https://www.samanotas.lt/product/noriu-apdovanoti-rasytoja/
Leave a Reply