Kiek reikia atsargų?

O kiek jų iš tiesų reikia? Artėjant žiemai viską tempiu į savo urvelį. Rauginti agurkai ir bulvės jau rūsyje, pomidorai, paprikos, cukinijos ir visokios daržovienės stiklainiuose sudėtos į lentynas prieangyje, kur stovi uogienių bei sirupų atsargos. Džiovintos slyvos, obuoliai, pomidorai, arbatžolės, vaistažolės ir prieskoniažolės popieriniuose maišuose sukabintuose priepirtyje. Moliūgai lauke brandinasi, kol sunešiu namo ir sukišiu po stalais ir sofomis. Šalia jų laukia ir du krepšiai su aštriomis ir saldžiomis paprikomis padažams, džiovinimui ir rauginimui. Česnakai ir svogūnai virtuvėje. Šiemetiniai svogūnai tikra mano daržinė širdgėla, susirgo, neužaugo, ir vis galvoju, kiek man jų užteks… Darže dar kabo neprinokę pomidorai, neužaugę moliūgai ir vis dar nokstančios avietės. Morkos, burokai, pastarnokai ir petražolės vis dar žemėje, bet tuoj keliaus į rūsį. Dar yra šiek tiek kopūstų, auga ropės ir ridikai. Ant virkščių vis dar auga ir džiūsta vijoklinės pupelės. Grybai tebekeliauja pintinėmis iš miško į namus, čia marinuojami, rauginami, džiovinami. Džiovintų baravykų jau užtenka, bet vis tebelaukiu kelmučių ir rudeninių bobausių, be kurių mano atsargos neapsieina. Tiesiog neįsivaizduoju žiemos be aštrios rytietiškos raugintų kelmučių ar bobausių sriubos su sojos padažu. Vis dar atsinešu kokią žolę ar šaknį džiovinimui, sėklą antpilui, laukinę kriaušaitę sirupui.

Labai mėgstu atsargų ruošimą. Tiesą pasakius visą vasarą prasikankinu nuo karščio, ir tik maždaug rugpjūčio mėnesį, kai prasideda atsargų ruošimas, atsigaunu tiek, kad nebekreipiu dėmesio į orus. Bet jau kelintus metus iš eilės mane graužia nerimas ir sąžinės graužatis. Nes nebežinau, kiek realiai tų atsargų reikia. Kiek ir kokių?

Iš tiesų atsakymas yra gana paprastas. Atsargų reikia pasiruošti tiek, kiek gali suvalgyti per metus. Tiek, kad kitais metais galėtumei pildyti beveik nuo nulio. „Beveik“ – nes turi būti likę keli atsarginiai stiklainiai. Keli, o ne keliolika. O mano lentynose tebestovi dešimtys stiklainių su pomidorų koše gaminimui. Dar liko marinuotų pernykščių grybų, padažų, daržovienių. Gervuogių uogienė užpernykštė. Iš rūsio teko išmesti kelis bulvių maišus, pusę dėžės burokų. Nesuvalgėme ir visų raugintų grybų, dar yra pernykščių žolelių. Šaldiklyje pernykštės medžioklės kaulai ir užšaldyti rūkyti lašiniai. O aš vis sukuosi ir renku, nešu, gaminu. Ir kartu graužiuosi, kad šitiek daug liko nesuvalgyta, iššvaistyta. Bet kaip numatyti, kas užaugs šiemet, ko neturėsi?

Mūsų ūkis skirtas tam, kad užaugintume tiek maisto, kad jo pilnai užtektų šeimai. Neperkame daržovių, nebent kažkiek vaisių. Neperkame mėsos, jos gaminių, medaus. Kiek šiemet užaugo svogūnų, tiek jų turės ir užtekti. Kiek bulvių ir morkų bus rūsyje, tiek ir suvalgysime. Kiek pupelių išgliaudysiu, tiek sriubos ir išvirsiu. Kiek agurkų užraugiau, tiek jų turėsime iki kitos vasaros, kol atsiras švieži. Todėl turiu auginti ne tiek ir mažai. Bet tas visas perteklius mane truputį gąsdina. Jis atima iš manęs kūrybingumą. Aš aptingstu. Kam kažką kurti ir galvoti, jei yra kalnas stiklainių, kuriuos tereikia atidaryti?… Per tą visą vasaros auginimą, kai reikia apšokinėti tiek daug pomidorų, agurkų, burokų, morkų ir kitų augalų, nėra kada gaminti maisto ar kurti receptų. Aš dar nesu tokia patyrusi daržininkė, kad tiksliai žinočiau kiek man reikia užsiauginti daržovių, kad jų užtektų šeimai. Mėsos, ir tos nebežinau kiek reikia, nes suvalgome vis mažiau. Bet tas pastovus nesąmoningas godumas vis varo mane į priekį… Dar kašelę grybų, dar kelis stiklainius obuolienės, dar kelis triušius, dar, dar, dar… Kasdien to net nejaučiu, bet kartais, kai nuvažiuoju į svečius pas pagyvenusius labai darbščius ūkininkus, kurie maistą augina jau tik sau bei vaikams, ir man prideda pilnus krepšius, nes jiems tikrai tiek nereikia, susimąstau. Arba kai pamatau pilnas bagažines grybų…

Mažas atsargų trūkumas skatina kūrybiškumą, visą laiką galvoji, kaip kuo taupiau ir kuo sočiau pagaminti iš to, ką turi. Tada sunaudoji viską iki trupinėlio, visą kiaulę nuo nosies iki uodegos, nuo kraujo iki žarnų. Taip aš išmokau rinkti valgomus augalus žiemą, nes neturiu galimybių jų prisirinkti vasarą. Saulėkaitoje aš tiesiog keipstu, todėl vasarą žolių nerenku. Iš tų žieminių augalų visa receptų knyga išėjo. Ūkio ir medžioklių pradžioje sunaudodavau viską iki paskutinio kąsnelio, o dabar, kai šaldikliai pilni, pradedu tinginiauti. Per daug atsargų mane slegia savo gausa. Toje gausoje sunku pasirinkti, ką šiandien gaminti. Ir tada renkuosi patį lengviausią kelią, ką nors išpilti iš stiklainio į puodą. Lengviausias kelias mane žlugdo, nes per mažai panaudoju smegenis ir raumenis. Iš esmės viskas vyksta kaip šiuolaikiniame pasaulyje. Visko yra per daug, mes per daug galvojame ką čia dabar nusipirkus, tada renkamės lengviausią ir greičiausią kelią ir pakeliui prisikemšame dešrainių iš degalinės. Beje, šią vasarą, kai išėjo „Šikamiškio kronikos“ namuose trumpam susidarė pinigų perteklius, t. y. jų užteko ne tik būtiniausiems pirkiniams, bet atsirado galimybė kažką nusipirkti papildomai. Ir kad jūs žinotumėte, kaip tas mane sunervino – aš šitiek daug laiko skirdavau galvojimui, ką čia dabar nusipirkus ir pačių pirkinių paieškoms, rinkimuisi, kainos ir kokybės lyginimui. Turbūt per tą laiką būčiau galėjusi bent pusę naujos knygos parašyti. Nusprendžiau, kad pinigų perteklius – ne man. Turbūt ir maisto atsargų perteklius ne man. Ir iš viso – perteklius ne man skirtas…

Bet… Vis tik yra ir kita šio reikalo pusė. Maistas yra svarbiausios mums reikalingos atsargos. Be pinigų galima kažkiek išgyventi, bet be maisto ir vandens tas laikas labai sutrumpėja. O mūsų pasaulis dabar toks trapus, toks grėsmingas, toks nenuspėjamas… Mane visada labai stebina miesto žmonių pasitikėjimas aplinka, kai jie neapsikrauna jokiomis atsargomis, nuoširdžiai tikėdami, kad dabar visko galima gauti kai tik prireikia. Dar labiau nustebina, kai kilus kažkokiai grėsmei jie staiga pradeda taip smarkiai panikuoti ir siaubti parduotuves, išnešdami iš jų makaronus ir šikpopierį. Ir dar labiau nustebina atminties trumpumas, kai praėjus kelioms savaitėms visi vėl atsipalaiduoja, užmiršta kaip ką tik siaubė parduotuves ir visas supirktas atsargas atiduoda labdarai… Nustebau ir tada, kai po neseniai praūžusios audros, po kurios visiems buvo išsiųstas pranešimas, kad įsigytų generatorius, nuėjau į leidyklą šnekėtis apie naująją atsargų knygą. Besišnekėdama pabrėžiau, kad tai bus atsargos, kurių gaminimui ir laikymui nereikės švaistyti energijos. O mano pašnekovė į tai tik ranka numojo… praėjus tik kelioms savaitėms po to, kai visa Lietuva verkė, kad kelias dienas teko pabūti be elektros… Todėl aš jaučiu, kad turiu turėti atsargų perteklių, jei jų pritrūktų ne tik man, bet ir kitiems.

Va taip ir blaškausi tarp savo nenoro apsikrauti bereikalingomis atsargomis, kurios tiek daug atima pastangų, laiko, galvojimo ir noro būti aprūpinusiai ne tik savo šeimą, bet ir turėti galimybę padėti kitiems, kai ateis diena X. Turbūt dar teks kažkiek pagyventi lygiai taip, kaip dabar, apsikrovusiai stiklainiais, maišeliais ir dėžėmis. Ir tikėtis, kad gal tų papildomų atsargų dar šiemet neprireiks, ir visi galės toliau raukytis gaudami dovanų daržovienės ar uogienės stiklainį. Nes juk visos parduotuvės pilnos…

P.s. Mano tekstai yra nemokami, bet jei sugalvotumėte už juos nupirkti šokoladą, tai man būtų malonu. Čia rasite tokią galimybę https://www.samanotas.lt/product/noriu-apdovanoti-rasytoja/

3 comments