Raugintos slyvos

Rudeniop, užderėjus mėlynoms slyvoms, jų užtenka visokiems žaidimams su maistu. Šiemet mūsų sodo slyvos nušalo – ant žiedų nukrito po pusnį sniego… Bet kadangi esame sukūrę ištisą ūkių tinklą ir jame įrankiai, derlius, darbo jėga, įgūdžiai, vaikų išaugti rūbai ir skanumynai keliauja ratu, tai aišku, kad be slyvų nelikome. Užteko ir uogienei, ir antpiliukui, ir dar rauginimui.

Reikės:

0,5 kg slyvų

kelių česnako skiltelių

serbentų, vyšnių, krienų lapų

sūrymo (1l vandens 30 gr druskos)

1 arbatinio šaukštelio cukraus arba medaus

prieskonių pagal skonį (kmynų, krapų sėklų, pipirų, čili pipirų, cinamono lazdelę, gvazdikėlių, ar ko tik pageidaujate)

Rauginimui atrenkame kietas, neapdaužytas, geriausiai iki galo nesunokusias slyvas. Jei rinkote nuo medžio, galima net ir neplauti. Į švarų stiklainį sudedame prieskonius, česnakus, ant jų dedame slyvas, įdedame šaukštelį cukraus arba medaus ir užpilame sūrymu, kad apsemtų. Paviršių uždengiame lapais ir paslegiame. Rauginame kambario temperatūroje bent savaitę, tada paragaujame. Jei skonis jau tinka, nešame į vėsią vietą, šaldytuvą arba rūsį. Jei rauginimo rūgštumo dar nesijaučia, laikome ilgiau. Slyvos įrūgsta lėtai, bet gerai išrūgusios turi labai malonų saldžiarūgštį skonį. Beje, aš raugdama saviškes nedėjau nei medaus, nei cukraus, bet kitą kartą raugdama būtinai dėsiu. Slyvų odelė gana kieta ir laktobakterijos pradžioje gali badauti, nesidauginti, o tai puiki proga užsiveisti pelėsiui, todėl joms pirmai pradžiai reikėtų šiek tiek papildomo maisto. To cukraus vis tiek neliks rauginiui išrūgus.