Regėjimas…

Šią naktį ėjau į tualetą. Kaip žinia, tas tualetas senovinis, lauke. Todėl kiekvienas kartas, kai ten prireikia, ypač naktį, yra žygis. Žygis į tamsą, kai nežinai ką pamatysi. Arba nepamatysi. Nemėgstu žibintuvėlio, jis iš tamsos išplėšia tik mažą plotelį, kitus užtamsindamas, einu tamsoje. Todėl būna ir taip, kad nepamatau takelio. Išmokau, kad tamsoje negalima žiūrėti sutelkus regėjimo į vieną tašką, na taip, kaip žiūriu į kompiuterį. Reikia atpalaiduoti akis, kad jos matytų visą plotą ir tada būna lengviau orientuotis, pamatai visus kelio ženklus. Pasvirusią riešutmedžio šaką, klėtelės kontūrus, dangaus tarpą tarp dviejų pastatų. Šią naktį mane pasitiko siaubingai žvaigždėtas dangus, rudeninės nakties vėsa ir pelėdos giesmė…

Grįžusi į šiltą lovą miegoti jau nenorėjau. Ausyse vis aidėjo u-uuu, prisiminiau, kaip kažkada į langą buvo atsitrenkusi žvirblinė pelėdėlė ir mes su Marcele ją gelbėjome nuo kačiukų. Ir dar daug ką prisiminiau – daržus, laukus, pievas, miškus…

Prisiminiau savo kelias iš miškų atsineštas obelis, kaip aš jas sodinau ir leidau toliau būti laukinėmis. Prisiminiau paliktus savaiminukus vaismedžius, kurie jau pradeda suaugti į nuostabų laukinį sodą pamiškėje, prisiminiau savo pastoviai sulaukėjantį daržą, savo nenorą rinkti žoles pievose. Nuvažiavusi ir pamačiusi išpuoselėtus sodus, išravėtus daržus, sutvarkytą aplinką aš pradedu save kankinti, kad pati taip nemoku. Pamačiusi, kiek vaistažolių ir arbatažolių gali žmonės prisirinkti pievose, aš kartais pavydžiu. Sužinojusi, kaip žmonės moka tas žoles paversti vaistais, aš irgi noriu tą mokėti. Bet panašu, kad man tas nelemta, aš ir toliau vaikščiosiu po miškus ir pievas rankoje nešiodama vieną akmenėlį, kuris man tarsi netyčia įkrito į delną kartu su pienės žiedu. Ir toliau auginsiu sulaukėjusias daržoves, valgysiu mažus laukinius obuoliukus ir laukines papuvusias kriaušaites. Nes aš vaikštau ir viską renku mintyse. Man nebūtina kažką paimti į rankas, kad turėčiau. Užtenka pamatyti ir aš jau turiu. Čia kaip su fotografavimu. Niekada nefotografuoju, visos nuotraukos yra darytos vyro. Nes jaučiuosi negerai, norėdama sustabdyti akimirką ir atsinešti ją namo išplėštą iš viso konteksto, iš aplinkos. Jaučiu tai kaip apiplėšimą. Gal net ne aplinkos apiplėšimą, bet savęs. Kai iš viso to, į ką esu panirusi, ką matau aplinkui save, staiga paimi ir išplėši tik gabaliuką, tam, kad atsineštumei jį namo ir pasiliktumei sau. Aš noriu ne gabaliuko, o visko. Aš noriu ne atsinešti jį namo, o pati pasilikti ten, kaip neatskiriama dalis…

Taip pat yra ir pievose, su augalais. Taip, aš kartais atsinešu vieną kitą puokštelę pasidžiovimui, nes reikia turėti vaistažolių. Bet aš renku ne žoles, renku jų vaizdus, jų grupes, ekosistemas. Nežinau visų pavadinimų, man to ir nereikia. Koks skirtumas, jei žinosiu? Jokio. Bet aš matau, kad ta žolė mėgsta augti šalia čiobrelių, o ana šalia dilgėlių. Jei kada ateis toks laikas, kad man reikės sužinoti jų pavadinimus, tai tada ir sužinosiu. Dabar man užtenka tik eiti tarp jų ir sveikintis, tik būti čia ir dabar, neplešiant, neskinant, nesimokant. Tiesiog taip, kaip ir einant į tualetą, nesukoncentravus žvilgsnio į vieną tašką, matant viską vienu metu ir kartu nematant nieko atskirai. Visumą, kurios dalis ir aš pati…

Todėl ir mano sodai yra laukiniai. Nes negaliu priversti augalų augti tik pagal mano norus. Aš labiau linkusi prisitaikyti prie jų dydžio, skonio, veislių, nei diktuoti savo valią. Mano sodas – tai palei mišką išdygusios obelys ir kriaušaitės, aronijos ir putinai, ąžuoliukai ir laukiniai apyniai, ten pati dar pasodinau ir kelias liepas. Tie medžiai yra netręšti, negenėti, nedažyti ir nepurkšti. Jie tiesiog auga ten, kur išdygo ir tokie, kokie išdygo. Taip, suprantu, iš manęs niekada neužaugs gera ūkininkė… Na ir nereikia. Aš net žmonių pasodintus kultūrinius medžius galėčiau paversti laukiniais ir dar džiaugčiausi tuo. Na ir kas, kad maži, bet užtai daug ir įvairių. Na ir kas, kad kai kurie nedera, bet užtai žydi ir maitina bites. Ir kaimynų barsuką, jei jį įsileidžia Ciūcikas Ycikas. Daržuose tvarkos irgi negali būti, jei palieki visus savaime išdygusius pomidorus, aguonas, morkas. Ir kai kurias piktžoles, nes gali prireikti jų lapų, sėklų ar šaknų. Jei į negali išnaikinti dilgėlynų vien dėl to, kad nelaikai jų piktžolėmis ir visai nepyksti, kai jie auga šiltnamio pakraščiais… Arba kaip ši usnis viršelio nuotraukoje, išdygusi pirtyje ir ten palikta, kol pati nuspręs nunykti… Nes jei kažkas išdygo, tai turi turėti teisę ten ir augti, ar ne? Taip, mano daržas tikras košmaras ūkininkams, dar gerai, kad jie moka nutylėti. Bet aš vis tiek matau tylomis kramtomas lūpas ir kartais savaime ištiesiamas rankas išrauti žydinčia kiaulpienę… Vaistažolių irgi nerenku ne dėl to, kad jų nevartočiau ar nepažinčiau. Bet lygiai kaip savaiminės obelys, kurios pačios turi praaugti žoles, taip ir ligos mūsų šeimoje. Jei jau atėjo, tai turi pačios ir išeiti. Nemėgstu gydyti. Leidžiu organizmui pačiam susitvarkyti. Ir tik tada, kai matau, jog kažkas tam organizmui tikrai negerai, kreipiuosi į gydytojus. Turėjau labai gerą šeimos gydytoją, seną tvirtą vyrą. Jis visada mus ir vaikus gydė vienu būdu – sako, tegul neina į mokyklą savaitę, tegul pailsi, geria arbatas. O jei po savaitės nepraeis, tada jau gydysime. Niekada nereikėjo sugrįžti po savaitės, viskas praeidavo. Savaime.

Kartais taip norėčiau pasikeisti… Taip norėčiau turėti pavyzdinius daržus, didelį derlingą sodą su dideliais obuoliais. Norėčiau tapti tikra žolininke, žinančią ir turinčią žolelių nuo kiekvienos popos. Norėčiau mokėti išplėšti iš gyvenimo kiekvieną pasitaikančią progą, nurinkti kiekvieną obuolį, atsinešti kiekvieną išskirtinę akimirką ir uždaryti ją į failą kompiuteryje. Bet… Turbūt man to nelemta patirti, nes gal jau per daug įpratau vaikščioti nesutelkusi regėjimo į vieną tašką, matydama tik viską aplink. Neaiškiai, išplaukusiai, taip tarsi būčiau tiesiog dalis to, ką matau… Na, bet bent jau moku matyti tamsoje ir man nereikia žibintuvėlio, kad naktį surasčiau tai, ko man tuo metu reikia.

P.s. Mano tekstai yra nemokami, bet jei sugalvotumėte už juos nupirkti šokoladą, tai man būtų malonu. Čia rasite tokią galimybę https://www.samanotas.lt/product/noriu-apdovanoti-rasytoja/

1 comment