Copyright Samanotas 2019
Dabar skaitau Frank’o Herbert’o „Kopos“ knygas. Visada mėgau fantastiką, vienu metu mečiau ją skaityti, bet ir vėl grįžau. Gali būti dėl to, kad mūsų gyvenimas tapo visiškai fantastinis, ypač žiūrint į jį šiek tiek iš šono. Bent jau tiek, kiek išeina savo laikmetį matyti iš šono. Ir šie žodžiai tiesiog ištrūko iš knygos puslapio ir nuskriejo tiesiai į mane: „Čani stovėjo gyvenimu matuodama laiką…“
Gyvenimu matuoti laiką… Iš visų šiuolaikinių keistų papročių, o jų tikrai nemažai, man pats keisčiausias ir baisiausias yra tas pastoviai prikišamas laiko trūkumas. Neturiu laiko, nieko nespėju, kai išeisiu į pensiją, kai turėsiu laiko… Tai labiau gąsdina už maisto, kurio niekaip nepavadinsi maistu, pirkimą ir net valgymą, savo sveikatos 100 proc. atidavimą į „specialistų“ rankas, kurie nieko daugiau nespėja, tik popierius pildyti ir jus mato tik vieną kartą gyvenime, tuo tarpu jūs patys save pažįstate visą savo gyvenimą. Vaistinių lankymas kiekvieną savaitę, vis naujų daiktų pirkimas, kai dar kuo puikiausiai tarnauja seni, blaškymasis be jokio tikslo po visą pasaulį ieškant tik smagumo, naujų „potyrių“ ieškojimas, žiūrėjimas kaip kiti gyvena savo gyvenimą, vietoje to, kad pats gyventumei, spoksojimas ekrane, kaip kiti tobulina savo įgūdžius, baimė senti, mirti ir baimė pačiam galvoti… Visa tai pakankamai baisu, bet baisiausia yra tai, kur mus visus tai nuveda – niekam neturiu laiko, nieko nespėju…
Stovėjo gyvenimu matuodama laiką… Savo gyvenimu matuoti laiką. Juk iš tiesų tas laikas nieko nereiškia. Mes patys suskaldėme savo paras, kurios eina vienodai, lygiai, be tarpų ar sienų, į atskirus laiko gabaliukus. Ir dabar stengiamės į juos įtilpti. Nesijaudinkit, kad aš čia galvoju apie jus, aš irgi tokia pati. Lygiai taip pat bandanti viską suspėti, ir besikankinanti, kad nespėju to ar ano. Bet gyvenu užsidariusi nuo visuotinio triukšmo, skubėjimo, todėl greičiau pastebiu beprasmybes. Ir kartais bandau save sustabdyti, gyvenimu matuoti laiką. Vaikai su savo mokykla ir kai kurie darbai mane priverčia pasižiūrėti į valandas, ne į laiką, bet būtent – į valandas, o iš tiesų gyvenu gyvenimo ritmu. Gyvuliai gyvena pagal saulę, aš juos šeriu, atidarau ir uždarau ne pagal laikrodį, o pagal saulę. Todėl vištos vasarą paleidžiamos 6 valandą, o žiemą 8.30 valandą. Aš pati einu gultis visada pastoviu laiku. Vasarą 8.30 – 9 valandą, o žiemą 7.30-8 valandą. Ir man nusispjauti į tą laikrodžių valandų sukinėjimą. Jie sukinėjasi, o aš gyvenu savo ritmu. Į laikrodį pasižiūriu tik tada, kai metas kelti vaikus. O kadangi anksti guluosi, tai ir anksti atsikelti jokie žadintuvai man nereikalingi. Spjaunu aš ant tų valandų.
Giliai viduje aš irgi visada stengiuosi gyvenimu matuoti laiką. Niekada negalėjau savo gyvenimo matuoti laiku nuo 9 iki 17, nuo pirmadienio iki penktadienio, nuo atostogų iki atostogų, iki 65 metų, o tada jau pagyvensiu… Visada norėjau matuoti tik savo gyvenimu. Matavau vaikų gyvenimu, matydama kaip jie auga kiekvieną dieną, kol išeina į mokyklą, noriu ir dabar kuo daugiau matyti, todėl laukiu kiekvieną dieną su pietumis grįžtančių iš mokyklos. Noriu, kad jie irgi matuotų laiką gyvenimu, neidami į būrelius, o darydami viską, ką mes gyvendami darome – medžiodami, žvejodami, grybaudami, augindami savo viščiukus… Nenoriu ieškoti naujų potyrių gyvenime, noriu gyventi tuo, ką man atneša pats gyvenimas. Nenoriu keliauti, taip išplėšdama tarpą iš savo kasdienybės, nes taip sutrukdau sau gyvenimu matuoti laiką. Kai tik pradedi karpyti savo gyvenimą kažkokiomis atkarpomis, kurios matuojamos laiku – atostogomis, išeiginėmis, darbo valandomis, iš karto pradedi gyvenimą matuoti laiku. Ir tada iš karto nieko nespėji…
Gyvenimą matuoti laiku, ar gyvenimu matuoti laiką?… Tokia painiava kai bandai į tą įsigyventi, bet… Tada, kai aš keliuosi kada man pačiai ateina laikas keltis, guluosi tada kai noriu miego, valgau tai ko tuo metu noriu, dirbu tai, ką tuo metu būtent reikia padaryti, ne anksčiau ir ne vėliau, būna lengva laiką matuoti gyvenimu ir aš viską suspėju. Atsigręžusi į nudirbtus darbus, galiu pasakyti, kad nors ir kiek tempiau, bet viską spėjau padaryti laiku. Nukastos bulvės, į vidų sunešti moliūgai, vystančios dešros ir išdžiuvusios, bet dar neišaižytos pupelės man sako, kad aš viską spėjau neskubėdama. Bet kai sau bandau pasakyti, kad iki pietų turiu suspėti tą, tą ir aną, o iki kitos savaitės šitą ir dar kitą, tai pasiklystu, prasideda lietus ir aš sėdžiu namie įsijungusi kokį svetimų daržų video įrašą, nes ten taip gražiai nufilmuota… Ir tada aš pradedu skubėti ir nieko nespėju…
Kaip save išmokyti visada gyvenimu matuoti laiką ir nepasiduoti visuotinei beprotybei laiku matuoti gyvenimą?… O gal tai yra įmanoma tik tada kai ramiai stovi savo gyvenimo pakraštyje ir leidi sau gyvenimo likučiu matuoti laiką?…
P.s. Mano tekstai yra nemokami, bet jei sugalvotumėte už juos nupirkti šokoladą, tai man būtų malonu. Čia rasite tokią galimybę https://www.samanotas.lt/product/noriu-apdovanoti-rasytoja/
Leave a Reply