Saugus maistas…

Prieš savaitę vedžiau rauginimo mokymus VESK. Pasakojau apie tai, kokių dalykų atsiranda ant duonos raugo, uogienių, raugintų daržovių, t. y. apie visas tas plėveles, balkšvas apnašas, pelėsius, gleives ir visą kitą „malonumą“ lydintį rauginimą ir maisto gaminimą namuose. Staiga viena dalyvė besijuokdama paklausė – tai kiek kartų gulėjote ligoninėje dėl apsinuodijimo maistu? Aš pasimečiau, nes taip staigiai iš to, kas man atrodo saugu, jauku ir gerai pažįstama buvau išmesta į tą visiškai kitą pasaulį, kuriame svarbiausia saugumas. Negulėjau ligoninėje dėl apsinuodijimų.

Grįžtant namo vis apie tai galvojau. Aišku, kiekvienas gyvenime buvo kažkuo apsinuodijęs. Vienas iš ankstyviausių apsinuodijimų maistu, kurį prisimenu, tai kai anksti pavasarį mama nupirko šviežią ilgą agurką ir aš siaubingai apsinuodijau nitratais… Kitas apsinuodijimas, kurį labai bjauriai prisimenu, tai ferminė lašiša… niekam kitam nuo jos nebuvo bloga, o aš vėmiau visą dieną. Turbūt esu labai jautri visai chemijai. Ne veltui lašišą laiko pačiu kenksmingiausiu produktu pasaulyje. Nuo to laiko valgau tik laukines, o jei tokių nėra, tai ir nevalgau. Dar esu apsinuodijusi kavinėje, valgydama kažkokias salotas. Vaikai irgi kartais apsinuodija. Dažniausiai maistiniais dažais nuo saldumynų. Prisimenu, kaip sūnus vėmė oranžine spalva. Vėliau pastebėjau, kad ir kiti šiai spalvai yra jautrūs. Ir nė karto nebuvo taip, kad apsinuodytų naminiu maistu. Išeina taip, kad apsinuodijame ne savo gamintu, kad ir ne pirmo šviežumo maistu, bet tais, pagamintais pagal visas taisykles, licenzijas, leidimus, su galiojimo datomis, parašais, anspaudais ir atsekamumu.

Kažkada skaičiau straipsnį apie apsinuodijimą maistu JAV. Ten buvo įvardinta statistika, tiksliai neprisimenu, bet apie 90 proc. ar daugiau, atsidūrusių ligoninėse dėl apsinuodijimų, ten pateko pavalgę maisto iš parduotuvinių pakelių, kavinėse, užkandinėse ir kitose besilaikančiose saugumo reikalavimų įstaigose. Priežastis aiški – maistas pereina per labai daug rankų, keliauja šimtus ir net tūkstančius kilometrų, neaišku kur ir kaip augintas. Bet jie turi visus leidimus, vadinasi tai yra saugus maistas.

Ūkininkų užauginti ir pagaminti produktai nesaugūs, nes jie neturi tinkamų saugių patalpų. Mano raugai, nuo kurių kartais nubraukiu kokį pelėsiuką irgi nesaugūs. Nors aš gerai žinau savo produktus ir esu susidraugavusi su man padedančia aplinka, vis tiek išgirstu – o kaip tu sužinai, kad saugu, be laboratorinių tyrimų? Aišku, aš visiškai sutinku, kad dar gali pasitaikyti viskių išimčių ir atsidursiu ligoninėje suvalgiusi kopūstų sriubos. Bet vis tik aš labiau linkusi pasitikėti amerikiečių statistika ir pasiliksiu tarp tų mažiau nei 10 procentų apsinuodijusių neaiškios kilmės maistu. Bet kaip gali žmonės, kurie dirba darbą su maistu, tikėti, kad saugumas yra tose mėlynose guminėse pirštinėse? Ir kodėl tiek daug paprastų žmonių taip bijo namuose gaminto maisto, kaip nesaugaus?