Vėlinės…

Ryte įkišau į įkaitintos krosnelės orkaitę perlinių kruopų košę su elniena, sūdytais svarainiais ir džiovintais pomidorais, susikroviau į dėžę keptuvę, kiaušinius, lašinius, duoną, termosą su kmynų arbata ir slyvų antpiliuką. Marcelė pasiėmė piešimo lapus, flomasterius ir aišku, planšetę, pakeliui išsiderėjo, kad nupirkčiau spalvinimo knygutę. Vyras susirinko šautuvą ir fotoaparatą. Taip apsikrovę sėdome į džipą ir išvažiavome į mišką medžioti ir kepti kiaušinienės.

Mes visada važiuojame į mišką ilgesniam pabuvimui Vėlinių savaitę. Visų pirma vaikams tada atostogos ir galima visą dieną miškinėtis. O antra, ši savaitė gamtoje yra ypatinga, dažniausiai tada vyksta atsisveikinimas su auksiniu rudeniu, vėlės išsineša paskutinius lapus… Kadangi metai iš metų spalio-lapkričio sandūroje važinėjame, galiu atsakingai pasakyti, kad bent pastaruosius 10 metų ši savaitė vis dar būna megztininė, o jau po jos tenka ieškoti šiltų rūbų. Kalbant apie šiltus rūbus – visada patiriu šoką rudenį įvažiavusi į bet kokį miestą, ypač kai mašinoje sėdi mūsiškiai su plonais megztukais, o lauke pamatau vaikus su kepurėmis, pirštinėmis, storais žieminiais rūbais. Tada pradedu galvoti – o gal jau tikrai laikas ieškoti tų šiltųjų drabužių, bet vaikai griežtai priešinasi iki paskutiniųjų ir laikosi taisyklės, kuri sako, kad iki minuso dienos metu nebus jokių kepurių ir pirštinių. Tiesą pasakius, vyresnėlis aštuoniolikmetis iki šiol vaikščioja trumparankoviais marškinėliais ir nepadeda jokie maldavimai susirasti bent jau megztinį…

Trečias dalykas kodėl mes kasmet šiuo metu važinėjamės po mišką, yra toks, kad aš kažkodėl metus skaičiuoju ne nuo Naujųjų, ne nuo pavasarinio atgimimo, bet būtent nuo Vėlinių. Šis skaičiavimas atsirado jau seniai, ir net neprisimenu, kodėl. Bet man Vėlinės yra labai didelė šventė. Ne tokia, kur pokši fejerverkai, visi švenčia su laužais ir degtine, kaip kadaise sakė Šapras, nepakenčiu tokių švenčių. Bet didinga, paslaptinga, nuostabi virsmo diena, kai kažkas baigiasi ir kažkas prasideda. O kadangi vengiu visų kelių pro kapines, pati tuo metu nelankau kapų, išvažiuoju į mišką ir nematau visos to beprotiško šventinio lėkimo, skubant aplankyti kuo daugiau kapinių ir suvežioti kuo daugiau žvakių bei netikrų gėlių.

Šiemet mane labai šiurpina lietuviškos kapinės. Vakar važiuojant pro šalį akys vengė to vaizdo. Ir ne todėl, kad bijočiau kapų, mirties ar panašių temų. Ne, jos yra visiškai natūralios ir man priimtinos. Aš bijau lietuviškų kapinių juodo marmuro lentų, kurios varžosi dydžiu, kaip kad priemiesčio namai naujuose kvartaluose. Ir tų plotų, kai vienas kapas užima kolektyvinio sodo sklypo plotą ir dar visas uždengtas juodu marmuru, baltais akmenukais ir dar kažkuo sintetiniu ir visai nederančiu prie pušimis apaugusių mūsų kapinių kalvelių… Sakykite, kada ir kur dingo suoleliai prie kapelio, kuriuos prisimenu iš savo vaikystės? Kur dingo mažyčiai ploteliai, su keliomis pasodintomis gėlytėmis ir šalia esantis jau nykstantis nelankomas kapas, ant kurio galėjai uždegti žvakutę nežinomai vėlei? Net mūsų senų kaimo kapinaičių, aptvertų senovine tvora iš sukrautų akmenų vaizdą jau gadina tie siaubingai neskoningi juodo marmuro luitai. Aš savo vaikams jau pasakiau, kad nedrįstų statyti ant mano kapo jokių akmenų, užtenka medinio kryžiaus, ir jokių piktžolių ravėjimų, tegul sau auga kas nori, kol norės augti, o vėliau tegul viskas grįžta ten, iš kur prasidėjo. Į žemę. Ir jei mano vėlė, sugrįžusi Vėlinių naktį neras nieko valgomo, nes kapelis bus apleistas, vis tiek žinosiu, kad būdama gyva pakankamai prisivalgiau ir dabar amžinybę galiu papasninkauti… Arba ant savo piktžolėmis apaugusio kapo surasiu valgomų laukinių žalumynų, ne veltui visą gyvenimą mokiausi juos atpažinti. Vis sočiau nei akmenukais uždengtuose plotuose. Juk marmuro lentų, baltų akmenukų ir plastikinių nevystančių gėlių ar ant chemikalų užaugintų chrizantemų irgi nevalgysi. Bent jau neštų valgomas chrizantemas… Kažkuriame filme mačiau skandinavų kapinaites ir supavydėjau nedidelių atminimo lentų, mažyčių plotelių prie jų, kur gali pamerkti gėlę ir plotelio žolės ant kurios tiesiog gali pastovėti ir prisiminti mirusįjį, kai akių nežlibina spindintys vienas už kitą didesni paminklai, rodantys vienas už kitą didesnę meilę velioniui…

Aš Vėlines irgi švenčiu. Negaliu nešvęsti gyvendama tokiose vietose, kur kažkada kažkas mirė. Kai gyvenome prie Karmazinų piliakalnio, vėlių net tiršta buvo. O kaip kitaip, jei ten žmonės gyveno tūkstančius metų. Juk kiekviename kurmiarausyje, kiekvienoje sukastoje lysvėje rasdavau senovinės keramikos šukių. Tai įrodo, kad toje vietoje žmonės gimė, gyveno ir mirė. Todėl vėles būtina pamaitinti. Ir nešdavome su sūnumis vaišes vėlėms, juodos duonos riekutę ir žvakelę, kurias palikdavome prie šulinio. Nes šulinys – tai vartai į anapusinę karalystę… Šioje sodyboje, kurioje gyvename dabar, irgi yra vėlių. O kaip nebus, čia buvo partizanų bunkeris, kurio vietą liudija įdubimas žemėje po balta alyva. Yra sumesti į balą šautuvai, ir dar vienas, užkastas kažkur po obelim. Ir tas vokietis partizanas, kurį nušovė čia pat kieme, kai suėmė bunkeryje pasislėpusį jauniausią šeimos sūnų… Todėl ir dabar visi kartu nunešame juodos duonos riekę, čierkutę su gėrimu ir žvakę prie išdžiuvusio šulinio… Su Marcele tą dieną aplankome seną nulūžusį ir vėl atželiantį šermukšnį, paliekame ant jo duonos gabalėlį miško dvasioms, įmetame duonos gabaliuką į prūdą vandens dvasioms ir užkasame paskutinį kąsnį žemės dvasioms. Visada paruošiu šventinę vakarienę iš tamsių valgių. Ar žinojote, kad mes turime labai daug apeiginių valgių, skirtų šiai dienai? Tai troškintas gaidys, geriausiai juodas, almužna juoda ruginė duona, grikiniai pyragai su džiovintomis mėlynėmis, džiovinti grybai ir tamsūs lęšiai. Sutemus stengiamės neiti į lauką, kad neišgąsdintume vėlių ar jos neišgąsdintų mūsų.

Sėdėjau vakar ant smėlėto šlaito. Vyras išėjo su šautuvu prisakęs tupėti tyliai. Marcelė karstėsi ant šlaito, pilnais smėlio triusikais, nes reikia nuvažiuoti žemyn ant užpakalio ir stengėsi necypauti. Leidosi sutemos. Jose švytėjo paskutiniai berželių jaunuolyno ryškiai geltoni lapai. Tolumoje, kaip sename patamsėjusiame paveiksle nutapytos, stovi dvi senovinės sodybos. Ne per daug arti viena kitos, kad nematytumei kaimynų, bet ir ne per toli, kad galėtumei nueiti ko nors pasiskolinti. Nė vienoje nedegė šviesos… Bandžiau įsivaizduoti laikus, kai kiekvienoje gyveno žmonės, šeimos su vaikais, karvėmis ir vištomis. Kaip jie vaikščiodavo vieni pas kitus, padėdavo, kartais pavydėdavo vieni kitiems. Vėlinių vakarą eidavo visi drauge į kapines, nešdamiesi apeiginius valgius ir gėrimus ir ten viskuo dalindavosi tarpusavyje ir su savo mirusiaisiais, nebijodami nusisukti galvos į aštrų marmuro kampą. Sėdėdavo ant sutrūnijusių suolelių prie kapo. Palikdavo tikrų vaišių, o ne sintetikos. Vaišes mirusiems nunešdavo kėkštai, pelės, voverės, jie tokiomis naktimis yra dvasių pasiuntiniai. Grįžę eidavo miegoti ir nekišdavo nosies į lauką, nebent jau labai prireikdavo. Ir jausdavo, kad tikrai atėjo didelė šventė, po kurios prasidės ramybės laikotarpis, kai visi darbai lauke jau nudirbti. Dabartiniai sodybų šeimininkai turbūt duodasi po visą Lietuvą ir blizgina marmurą ar stumdo tuos baltus akvariumo akmenėlius, kad atrodytų kaip japoniškas sodas. O grįžę su palengvėjimu išsitraukia telefonus ir galvoja, kaip čia dar tas kapines patvarkius taip, kad nė viena žolelė nedrįstų išlįsti pro akmenėlius… Tolumoje iš sutemų išlenda vyriškas siluetas su šautuvu ant peties. Klausiu, tai ar nebuvo stirnos? Buvo, sako, bet pagailo šauti… Ir mes grįžtame prie savo krosnelės, ir iš jos traukiame karštą perlinių kruopų košę su elniena ir sūdytais svarainiais…

P.s. Mano tekstai yra nemokami, bet jei sugalvotumėte už juos nupirkti šokoladą, tai man būtų malonu. Čia rasite tokią galimybę https://www.samanotas.lt/product/noriu-apdovanoti-rasytoja/