Rudeniška meditacija virtuvėje…

Praėjusią savaitę vis dar išeidavau į lauką be megztinio, vis dar vaikščiojau po mišką grožėdamasi ilgo rudens spalvomis. Bet po kelių vėjuotų dienų auksinio rudens nebeliko, atėjo visai kitas sezonas. Priešžiemis. Pats jaukiausias, pats tamsiausias, pats paslaptingiausias, mistiškiausias, sočiausias lietuviškas sezonas. Kodėl mūsų kultūra tokia nejautri gamtai? Rytiečiai turi net nežinau kiek sezonų, o mes pripažįstame tik 4… Nors realiai ruduo turėtų būti skirstomas bent į du, o gal net ir tris gabalus. Pirmasis turėtų būti žalias ruduo, prasidedantis rugpjūčio mėnesį, kai jau nustoja augti žolė ir visi daržai susikaupia tik į vieną tikslą – kuo greičiau subrandinti derlių. Rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje prasideda tikras auksinis ruduo. Ir nuo lapkričio iki gruodžio, kartais iki pat švenčių, mes gyvename priešžiemio sezonu.

Dabar, kai lauke ūžauja vėjas ir lyja šaltas lietus, aš savo namelyje jaučiuosi kaip senas barsukas iš klasikinės britiškos vaikų literatūros. Darže beliko kelios ropės, daikono ridikai, lapinės garstyčios ir lapiniai salierai. Vis dar galima kažko paskabyti kasdieninei sriubai, bet šiaip visos atsargos sukeliavo į namus. Vis dar sėdžiu apsikrovusi padėklais su džiovinamais obuoliais, moliūgais, moliūgų sėklomis, svarainiais, vis dar išverdu vieną kitą stiklainį obuolienės, vis dar renku ir džiovinu, rauginu ar marinuoju grybus, bet viskas iš lėto, ramiai, susikaupus ir atsidavus tik vienai veiklai. Ikišiolinis ruduo man buvo per daug aktyvus, vis dar reikėjo lakstyti po daržus, miškus, rūsius ir virtuves, vis dar į lauką kvietė saulė ir šiltas oras, vis dar buvo labai daug blaškymosi. Dabar tas blaškymasis baigtas, visi darbai susispietė aplink krosnelę virtuvėje, ir aš ten sukuosi, patenkinta ir kartais net pamurkdama kaip ta mūsų siaminė katė, mieganti ant krosnelės, kol jos neužkuriu.

Priešžiemis todėl toks jaukus, kad dar neatsibodęs sėdėjimas namuose, dar visiškai nepasiilgau saulės, apie daržus dar net pagalvoti negera. Vėl į rankas grįžta mezginiai, nėriniai, vėl galima pasižiūrėti filmą, skaityti knygas, vėl džiugina tamsios ir vėsios naktys ir šilta antklodė. Ir krosnelė. Ir virtuvė. Viešpatie, kaip aš vasarą pasiilgstu maisto gaminimo… Vasarą ir pirmąją rudens pusę svarbiausia kuo greičiau paėsti, o dabar galiu ramiai medituoti prie troškinių puodų, mirkomų pupelių ir perlinių kruopų, pyragų su mėsa ar obuoliais, aliejuje keptų pyragėlių su grybais ar stirnienos koldūnų. Pilna ir šviežių, ir konservuotų produktų, į namus vėl atkeliavo šviežia mėsa. Nėra ko lakstyti kaip akis išdegus… Virtuvėje prasideda būrimas…

Per stiprų vėją išeinu iš namų, prie grybų rąstų. Nusirenku kelis jau paaugusius šiitakius, grįždama užeinu pas vištas ir pasiimu 2 kiaušinius. Ne sezonas dabar, pusryčių kiaušinienę pakeitė grikiai su grybais… Grįždama išraunu kelis vištų aplesiotus porus ir kelis saliero stiebus. Namie manęs laukia visa avies skerdena, kurią atidavė netoliese gyvenantys ūkininkai, mat į jų bandą įsisuko vilkai ir papjovė bent 10 avių… Išrenku avį dalimis, suskirstau, ką šaldyti, ką malti, ką vytinti, ką virti šunims, sudėti į sultinį ar išlydyti į lajų. Likučius pasilieku, pakepinu su atsineštais grybais, porais, salierais. Suminkau senovinę mielinę tešlą, ir kol kyla, galiu skaityti knygą apie Korėjos vienuolynuose gaminamą maistą. Ten rašo, kad vienuolynų maistas yra religinis maistas, todėl jo auginimas, rinkimas, ruošimas, gaminimas ir net tvarkymas po viso to, yra laikomas dalimi budistinės praktikos ir meditacijos. Taip ir yra, mano maistas, kurį auginu renku ruošiu ir valgau irgi yra neatskiriama mano pačios dalis. Ritualas, kuris įprasmina tai, kuo gyvenu, kvėpuoju, apie ką mąstau, maistas kurį gaminu man padeda suprasti pasaulį… Virtuvėje padariau tiek atradimų apie tai, kaip ir kur sukasi Žemė… Tiesą pasakius rytų religijų, paslapčių ir visos kitos rytietiškai – hipiškos mistikos vengiau kaip velnias kryžiaus. Tol, kol nepradėjau skaityti apie kinų ir japonų konservavimo principus. Ir tik tada pradėjau suprasti apie ką jie kalba…

Tešla pakilo, įdaras pravėso. Kočioju, formuoju, dedu įdarą, tešlinį dangtį, pjaustau papuošimus, lankstau, spaudžiu, tepu. Viską iš lėto, susikaupusi , susitelkusi į vieną vienintelį darbą. Jokios muzikos, video filmukų, kompiuterių ar pokalbių. Niekas neblaško, tik vėjas ūžia ir brazdina kažkur pastogėje atšokusią lentą… Pyragas keliauja į orkaitę be jokio laikmačio, kuris kažkada pasakytų dzingt, o aš keliauju prie kito užsiėmimo, kurį galiu dirbti nesitraukdama nuo kepinio ir nenutraukdama savo virtuvinės meditacijos: aižyti pupeles, perrinkti džiovinamus moliūgus, pavartyti džiūstančius čilius. Galų gale mano vidinis laikmatis, išugdytas per dešimtmetį ar kiek ilgiau, pasako dzingt, ištraukiu pyragą ir dabar jau tikrai galiu palikti savo meditacinę virtuvę ir toliau keliauti per rudenį.

P.s. Mano tekstai yra nemokami, bet jei sugalvotumėte už juos nupirkti šokoladą, tai man būtų malonu. Čia rasite tokią galimybę https://www.samanotas.lt/product/noriu-apdovanoti-rasytoja/