Apie mėsą…

Prieš kelias dienas gavau visą aviną, tiesa, be kailio ir vidurių. Teisingiau, avį, ėriavedę, kurią papjovė vilkas… Labai buvo gaila ir avies, ir ūkininko, kuris neteko 10 avių… Bet tokios mėsos jau seniai nebuvau mačiusi.

Tiesą pasakius avienos namie nėra nuo tų laikų, kai vyras su sūnumi pradėjo medžioti, apie 7 metus. Mėsos mes daug nesuvalgome, šašlykų ir kepsnių ant žarijų nekepame, visas mėsos gabalas pečiuje iškepamas tik per šventes. Nors mėsą valgome beveik kasdien – kaulų sultiniuose, sriubose, troškiniuose su kruopomis ir daržovėmis, bet kiekis būna nedidelis. Vyras sako, kad galėtų iš viso nevalgyti mėsos, vaikai galėtų valgyti tik mėsą, o aš be mažo gabaliuko kasdien tiesiog negaliu. Mano organizmas jau toks. Prisimenu, kaip kažkada jaunystėje su draugais važiavome į Norvegiją gaudyti lašišų. Aišku, maitinomės pagrinde žuvimi. Vyrams viskas buvo kuo puikiausiai, bet aš po trijų dienų neištvėriau, sužvėrėjau ir įlindau į bendras atsargas kniaukti dešros… Po visų trijų gimdymų ir ligoninės maisto, grįžimui visada liepdavau išvirti jaučio liežuvį arba iškepti kepenų, nes miriau kaip man jų reikėjo… Beje, viso pasaulio tautos, tradiciškai tokį maistą duoda gimdyvėms. Niekada nesu turėjusi problemų su anemija, vadinasi gaunu ko man reikia. Mėsos skyriuje beveik nesilankau, užsuku kelis kartus metuose, kai vasarą reikia labai greitai paruošti sotaus maisto ir tada perku gabaliuką šoninės, arba 1-2 kartus per metus sugriešiju ir nusiperku vištos sparnelių… Valgome žvėrieną, pagrinde briedieną, šiek tiek elnienos, anksčiau buvo dar stirniena, bet dabar medžioklės plotuose stirnas išpjovė vilkai. Kartą metuose iš ūkininkų nusiperkame kiaulę lašiniams ir kumpiams. Vištiena, teisingiau gaidiena, antiena, triušiena ir ožkiena užauga namuose. Mėsinių vištų neauginu, man jos per daug baisios ir išsigimusios, negalėčiau tokių kasdien matyti. Triušių per metus irgi suvalgome iki 3 vnt, jie pas man greičiau dėl grožio ir meilumo. Ožką suvalgome tik vieną, bet šiemet teko valgyti dvi. Maždaug taip mūsų namuose skaičiuojamos suvalgytos gyvybės. Turbūt nereikia net sakyti, kad viskas sunaudojama iki paskutinio kąsnelio.

Grįžtam prie vilkų sudraskytos avies. Anksčiau iš ūkininkų nusipirkdavome 1-2 avinukus per metus. Pastaruoju metu avieną valgydavau tik svečiuose. Kai pirkdavome, ieškodavau paauginto avino, geriausiai pragyvenusio bent pusantrų – du metus. Bet kur tokių rasi, niekas nenori auginti ir šerti per žiemą… Bet ėrienos aš nemėgstu, kam valgyti avieną, jei nejauti jos skonio. Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie kiaulieną, ožkieną, karvieną, ir net briedieną. Jauniklių mėsa manęs nedomina, ji neišraiškingo skonio, be tekstūros, „skysta“ ir beveik niekam netinka. Žmonėms, nesusidūrusiems su pačių auginta mėsa ir perkantiems tik parduotuvėse ar turguje, galiu pranešti – jūs valgote tik jauniklius, paaugintus kelis mėnesius, na, ir savaime aišku, dirbtinai išpūstus. Apie hormonais išpūstą mėsą, aišku, visi žino, bet apie tai, kad visi esame maitinami „vaikais“ ar „paaugliais“, gal ir ne visi susimąstė. Na, taip yra ir viskas, niekam neapsimoka auginti gyvulių kol subręs. O ir pirkėjų skonis jau prisitaikė prie jauniklienos, ji minkšta, beskonė ir todėl visiems tinkama. Bet šį avis ant mano pjaustymo stalo mane tiesiog pakerėjo. Mėsa subrendusi, raudona, su lajaus sluoksniu viršuje ir tarp raumenų, kaulai kieti. Mėsa, kuri gal ir nespėjo nugyventi tiek, kiek galėjo, bet jau matė ne vieną vasarą ir žiemą. Jei norit, galit ją vadinti dvėseliena, nes ne žmogus papjovė, o vilkas, bet man tai buvo pačios didžiausios pagarbos vertas maistas… Pjaustant peilis nieku neslydo, nedraskė mėsos, kaip būna su jaunikliena, kuri dar nesubrendusi ir labai vandeninga. Kaulai tvarkingai atsiskirdavo per sąnarius, gyslos lengvai atsiskirdavo nuo mėsos. Lajus lydymui pats trupėjo. Malant mėsmale faršas krito gabaliukais, nesimaigė ir nesivėlė aplink sraigtą. Sutvarkiau tą didelę skerdeną, kurią į virtuvę teko nešti dviem, per kelias valandas, su didžiausia pagarba ir džiaugsmu. Ir vis galvojau, kodėl visame pasaulyje žmonės nustojo valgyti avieną ir renkasi vien ėrieną? Prisiminiau ir įžymųjį švedų šefą Magnus Nilsson iš Faviken restorano. Jis visada ieškodavo senų pieninių karvių vietoje mėsinių jaučių savo mėsos patiekalams… Taip, subrendusi mėsa reikalauja kruopštesnio paruošimo, neužtenka tik supjaustyti ir numesti ant keptuvės, grotelių ar užmauti ant iešmo. Tenka gerai atsirinkti, kam koks gabaliukas tinka, pagalvoti, ką ir kaip iš jo gaminti. Kartais reikia ilgiau pakramtyti, bet tada bent jau pajauti tikrą skonį ir nesuvalgai tiek daug, kaip minkštesnės. Valgydamas subrendusią mėsą iš pirmo kąsnio supranti ką valgai. Taip ugdai savo skonį ir pagarbą maistui. Bet dabar tai tapo visiškai nepriimtina ir nepopuliaru… Galbūt ta lengvai prieinamos mėsos gausa tikrai atėmė iš žmonių skonio jausmą?…

P.s. Mano tekstai yra nemokami, bet jei sugalvotumėte už juos nupirkti šokoladą, tai man būtų malonu. Čia rasite tokią galimybę https://www.samanotas.lt/product/noriu-apdovanoti-rasytoja/