Informacinis triukšmas ir kaip jį nutildyti…
Kartais pasaulio triukšmas pradeda gožti vienkiemio paukščių čiulbėjimą, medžių ošimą, net gaidžių giedojimą ir ančių kvatojimą. Kartais jis taip sustiprėja, kad pradedu negirdėti savo pačios minčių ir imu galvoti standartinėmis frazėmis, nugirstomis per radiją, pastoviai grojantį vyro tėvų virtuvėje ar iškraipytomis delfio straipsnių antraštėmis. Tada susikaupiu ir vėl imuosi aplinkos valymo. Namų aš taip kruopščiai nevalau, kaip savo informacinės aplinkos…
Įtariu, kad informacijos perteklius mūsų laikais yra pats didžiausias baubas ir siaubas. Jis tiesiog paskandina žmones ir ištrina jų mintis. Tada jie kalbėdami žeria ne savo mintis, o citatas. Nes juk ne taip lengva girdėti savo mintis tame visuotiniame balagane. Visa laimė, kad aš visą gyvenimą mėgau tylą ir niekada nejungdavau jokio fono, net ir būdama viena namuose, ne kartą esu girdėjusi užsukus kaimynams ar draugams – kaip pas tave tylu.
Informacinę šiukšliadėžę pradėjau tvarkyti jau seniai, gal prieš 10 metų, kai išjungiau televiziją. Iki šiol jos neturiu, nei įprastos, nei internetinės. Jokių netfliksų, nieko, kas gali visą parą be pertraukos transliuoti šlamštą. Žinia, net tarp šiukšlių sąvartyne galima rasti aukso, bet jo pasitaiko taip retai, kad geriau jau šiek tiek pasidarbuoti ir užsidirbti tą auksą pačiam. Todėl informacijos aš ieškau, o ne išlesioju iš srauto. Jokio radijo, net ir automobilyje. Neklausau tinklalaidžių ar kaip jos ten vadinasi. Apie pasaulio įvykius informaciją susirenku iš žinių portalų, nes ten galiu pasirinkti ką skaityti, nereikia peržiūrėti viso bloko, kol tau pasako tai, apie ką nori išgirsti. Žinia, šiukšlių prisirenku ir ten, nes vis akis užkliūna už kokios nors originalios antraštės ar expaksaitės (nieko negaliu padaryti, nuo seno paksų šeima yra mano simpsonai…). Todėl kartais ir man reikia šiek tiek pravalyti smegeninę. Tam labai tinka diena miške ar vištinyko valymas.
Štai su soctinkliais vis tik bėda… Jie mane baisiai siurbia, nepaisant to, kad turiu vienintelį feisbuką. Kažkada bandžiau susikurti instagramą, bet pats likimas nuo to apsaugojo, kažkas tuo metu ten buvo sutrikę ir neleido susikurti profilio. Aš klausau visatos ženklų ir daugiau net nebandžiau. Jau turbūt pastebėjote, kad periodiškai išjungiu ir tą fb. Nes tiesiog ilgai neištveriu visų pranešimų, komentarų, žinučių ir raudonų ženkliukų, kuriuos reikia peržiūrėti. Blogai, kad esu labai pareiginga ir kiekvieną pranešimą būtinai turiu peržiūrėti, atsakyti į komentarus, atrašyti žinutes. O gal ne tiek pareiginga, kiek smalsi?… Nesvarbu, bet raudona spalva mane veikia kaip bulių, todėl greitai pavargstu. Paskutinis išsijungimas užtruko gal pusantrų metų ir man labai patiko. Teko grįžti, nes netikėtai pati sau parašiau knygą, teko apie tai garsiai pasakyti. Nežinau, kiek dabar užteks kantrybės ir kada išsijungsiu vėl, nes tai, aišku, neišvengiama. Baisu būna tik pirmą kartą, o paskui jau kaip iš pypkės. Gali įsijuginėti ir išsijunginėti kiek tik nori.
Bet ir feisbuke susikūriau savo pačios taisykles. Nepykite, kad niekada nelaikinu jūsų postų ar nieko nekomentuoju kitur, išskyrus savo profilyje. Nes mano fb įjungtas tik profilyje, niekada o niekada (jokių išimčių) nejungiu naujienų srauto. O jei kažką netyčia nuspaudus vaizdas peršoka į naujienų srautą, kuo greičiau perjungiu ten, kur jis ir turi būti. Dabar, įlindusi į kitų profilius, jaučiuosi, daranti kažką nepadoraus, kaip žiūrėdama pro rakto skylutę į jaunavedžių miegamąjį… Ačiūdie, kad niekas kitas kiek žinau, taip nedaro, kitaip visas mano darbas rašant nueitų šuniui ant uodegos ir manęs niekas nematytų…
Kartais tenka pravalyti naujienlaiškių dėžutę. Tai atsitinka tada, kai atsibudusi randu pilną pašto dėžutę ir skaitau nesirinkdama. Nes naujienlaiškius aš mėgstu, vis prisisakau tų, kurie man įdomūs ir svarbūs. Ilgainiui suprantu, kad jie nėra jau tokie svarbūs ir verčia mane tinginiauti, ne ieškoti, o tik vartytis tame lengvai prieinamame sraute. Kai tik leidi sau atsipalaiduoti ir naudotis lengvai prieinama informacija, iš karto aptingsti. Čia aš sau esu griežta, ir greitai išvalau bereikalingą šlamštą, gal net šiek tiek reikalingo, tiesiog taip, iš pykčio. Ir tada, nebeturėdama ką įsijungti prie puodelio miežių kavos, iš pat ryto imu judinti smegeninę ir ieškoti to, kas tikrai svarbu. Ir ko tik neatrandu…
Iš filmukų mokytis man neišeina, ten viskas taip prabėgomis, nenuosekliai… Kai žmogus rašo, jis priverstas informaciją perduoti išsamiai ir nuosekliai. Todėl skaitantis gauna pilną vaizdą ir kartu kuria savo vaizdinius. Taip lengviau įsisavinti ir panaudoti tai, ką sužinojai. Man dažnai atsiunčia jūtūbės ir kitokių nuorodų apie rauginimus ar panašiai, bet vis iš naujo tenka atsakyti – atsiprašau, bet filmukų aš nežiūriu… Pasižiūriu vieną iš nežinau kiek, ypač jei ten būna kalnai ir dideli moliniai rauginimo indai.
Išmanaus telefono neturiu. Pažadėjau sau, kad įsigysiu tada, kai 5 kartus pagalvosiu – va, o jei turėčiau išmanųjį… Kol kas lyg ir buvo kokia pusė tokios minties, bet nepamenu apie ką. Turbūt jei turėčiau išmanųjį, šių taisyklių būtų sunkiau laikytis, nes esu tik žmogus… Štai todėl jo taip vengiu. Nes jei jau įjunksiu šitą „braukyk-taškyk“, tai jau aš nebebūsiu aš… dabar bent jau pusę savęs išlaikau, apie visumą galiu tik pasvajoti…
O kai jau visai pavargstu nuo savo minčių, skaitymo ir galvojimo, pasidarau nuobodi pati sau, įsijungiu filmus, tada tinka bet kas, išskyrus serialus. Serialų nevirškinu, jie mane slopina. Arba leidžiu sau žiūrėti jūtūbę, apie tai, kaip gyvena žmonės kalnuose, kurie vis dar neišmeta pakelių nuo cukraus, nes į juos galima dar kartą kažką įdėti… Taip pusdienį atsijungus vėl grįžtu prie savo informacinės dietos.
Čia labai rimta tema, apie kurią per mažai kalbama apskritai ant kiek tas informacinis triukšmas mus durnina, tiesiogiai. Jau mokslininkai skalambija, kad žmonės nenulaiko dėmesio ir tas laikas, kai sutelkiame dėmesį, vis trumpėja. Ir labai keista matyti, kaip žmonės barsto savo dėmesio trupinius, neišsijungdami telefonų garsų visokių ar priminimų. Tas negebėjimas susikoncentruoti ir sutelkti dėmesio, esu įsitikinęs, tikrai dar skaudžiai atsilieps.
Kitas aspektas apie socialinę mediją ir informacinį triukšmą labai erzina – taip, feisbuke ten savartynas. Tačiau, kaip ir minėjai, savartyne yra ir aukso. Ir kartais labai netikėtai pamatai kažką išties vertingo ar įdomaus – vat pavyzdžiui pamačiau, kad autorė darys mokymus Puodžiuose. Arba pamatau kokią įdomią ekskursiją, bendruomenę, kokią grupę, tai visi šie dalykai yra išties vertingi, tačiau tikrai daug šlamšto praeina pro smegenis, kol tai randi. Bet kaip tai atrasti be feisbuko ir instagramo?
Na ir dar viena mintis kaip tos socialinės medijos ir informacinis triukšmas mus durnina. Žmogaus mintys nėra jo paties. Išmokstam skaityti, išmokstam galvoti, bet originalaus nieko tai nesugalvojam, tik mėgdžiojam. Ir kai scrollini tą feisbuką ir matai tik apie paksaites, žemaitaičius, influencerius visokius ir pan., tai visas tavo minčių srautas iš to ir susideda. Galiausiai, jei galva ir galėtų galvoti kažką savo ar originalaus, tai visą jos mąstymo laiko užgulę “aktualijos”, kurios šiaip jau visiškai neaktualios.
Paskutinį kartą buvau išsijungusi fb gal pusantrų metų. Ir vis tiek sugebėdavau surasti tai, kas man buvo įdomu. tik gal reikėjo įdėti daugiau pastangų, bet tos pastangos labiau atsiperka.