Rudeninė ramybė…

Priešžiemis. Lauke visą dieną vakaras. Namuose visą dieną dega lempos. Pačios trumpiausios ir tamsiausios metų dienos… Atrodytų, kad visi turėtų būti tylūs, ramūs, užsidarę namuose ir savyje, nes kur daugiau eisi, ką daugiau darysi… Atrodytų tik imk knygą ar virbalus ir tupėk sau ramiai, mėgaukis tyla, ramybe ir karšta žolelių arbata. Jau taip laukiu šio meto visą vasarą, bet atėjus net krūpteliu iš netikėtumo – tai kur ta žadėta ramybė?! Ir taip krūpčioju kasmet…

Ir iš kur bus ta ramybė, kai iki pat lapkričio mėnesio tempi į namus viską ką užauginai ir ką tau gamta davė? Todėl lapkritį – gruodį laukia išrikiuoti maišai, kuriuos reikia iškrauti, nuplauti, nuskusti ir užraugti, užmarinuoti ir išdžiovinti. Štai ir dabar mano prieangis užverstas kopūstais, runkeliais, morkomis rauginimui, mažyčiais svogūnėliais sūdymui ir marinavimui, obuoliais ir topinambais džiovinimui. Lauke vis dar laukia paskutinės ropės ir pastarnokai, porai ir laiškiniai svogūnai… jau taip atsibodo tas kišimas į stiklainius, bet negi išmesi? O kur dar visi paaugę gaidžiai, triušiai, antinai, kuriuos reikia „sutvarkyti“ iki švenčių. Ir kassavaitinis medžioklės laimikio tvarkymas… Ir dar kasmetinė kiaulė lašiniams, dešroms ir kumpiams…

Rudenį į namus suguža visos pelės ir jas gaudanti kiaunė – kai įpuola net namai dunda, o pelės puola slėptis ir cypti. Bet man patinka ir pelės sienose, ir kiaunė. Sugrįžta ir visos 3 katės. Viena siaminė ir vasarą visada būna namie. Kita – Betė arba Riebi Ūsūrkė, vasarą dažnai išeina kokiai savaitei pasiganyti, o žiemą ištisai miega lovose. Nesuprantu, gal ji kaip kupranugaris gali nesisioti ištisas dienas?… Visiška laukinukė Zita, kurios vasarą iš viso nematome ištisus mėnesius, o ir šiaip, nei prieisi, nei paimsi, net ta įsliūkina per naktimis vis dar pravirą langą. Ryta atsibudus, pirmu reikalu turiu joms visoms duoti maisto, nes kitaip turbūt papjautų. To paties kačių maisto gauna ir Ciūcikas Ycikas, nes jei negautų – labai užpavydėtų. Iš kačių atiminėti nedrįsta, nes bijo siaminės, ana jį gerai pavaiko… Ir iš kur čia ta ramybė, kai tik pasiėmus megzti kojinę iš karto prisistato katė ir užlipus ant kelių prispaudžia visus siūlus.

O tada ateina Marcelė ir prasideda grumtynės dėl vietos ant mano kelių… Nuo grindų viską stebi Ycikas ir prisideda prie grumtynių bent jau užkeldamas ant manęs priekines kojas. Dažniausiai baigiasi tuo, kad Marcelė sėdi ant manęs, katė ant Marcelės, Marcelė spardo šunį, kad jis neliptų ant kojų… Kaip ten rašė Tuvė Janson? Atėjo žiema, tyla ir ramybė įsivyravo trolių Mumių slėnyje… Ech, kad ir tie visi mano galvos skausmai eitų miegoti žiemos miego…

Nė velnio jie nemiega… Jei vasarą aš dar galiu pabėgti iš namų nuo 3 vaikų ir vyro keliamo triukšmo, tai dabar tenka viską iškęsti vietoje. Nustūmus dukrą, tuoj pat atbilda Jurgis ir sako – duok man savo feisbuką. Kodėl? – klausiu. Noriu užbaninti klasioką, nes jis skaito visus tavo tekstus ir tada erzina mane (ar ne taip, Kajau?). Eik velniop, – siunčiu jį kuo toliau ir tada atrodo, kad stogas nukrito… Net pašoku, bet greitai nusiraminu, tai vyresnėlis žaidžia savo žaidimus viršuje, ir jam kažkas pasisekė arba kažkas nepasisekė. Vėl iš antro aukšto girdžiu Jurgį: tu ne pats skaityk knygą, asile, o mamai atiduok! Čia apie mano Šikamiškį, kurį perdaviau to paties klasioko mamai… Tik atsisėdu ant savo mezgimo sofutės, iš karto vėl: ateik čia, pažiūrėk, kokių aš tau nuotraukų padariau. Tai jau vyras reikalauja savo teisių… Atsidūstu, pažiūriu nuotraukas ir einu ruošti vakarienės, mezgimo laikas baigėsi.

Tiesą pasakius, jau turėjau įprasti prie tos ilgųjų vakarų ir trumpųjų dienų sumaišties. Jį tęsiasi tiek, kiek mes su vaikais ir gyvūnais gyvename kaime. Vasarą visi išsilaksto kas kur, nusilaksto per dienas ir namuose būna gan ramu. O tik prasidėjus tupėjimui namie, dar niekas neišmoko, kaip išnaudoti energiją ir ją naudoja triukšmui kelti. Tikrai, kaip durnaropių apsiėdę… Tada prasideda Kalėdų laukimas, kuris dar sustiprina triukšmą ir ramybės visai nebelieka. Tada laukia šventės su visa privalomąja kasmetine beprotybe. Mūsų šventės dar užsitęsia, nes sausio pradžioje Marcelės gimtadienis. Ir tik tada, po visų švenčių, kai baigiasi vaikų atostogos ir mes liekame apsnigtuose namuose dviese su vyru, katėmis ir ciūciku, trolių Mumių namuose įsivyrauja ramybė… Bet aš dažniausiai viską pamirštu, ir vasarą laukiu nesulaukiu būtent lapkričio su jo dargana, šlapdriba, tamsa ir jaukumu… Nors kažkur pasąmonėje gal ir yra suvokimas kas ir kaip, nes kai su leidykla derėjausi dėl naujos knygos, išsiderėjau, kad pratęstų rankraščio pridavimo terminą bent iki sausio pabaigos…

Mesčiau sau viską ir eičiau į mišką nusiraminti, bet lauke tamsu nors į akį durk. Ir dar kažkas šlapio ir nemalonaus krenta iš dangaus ir varva už apykaklės… Todėl ramiai atsisėdu ir dar kartą peržiūriu vyro nufotografuotas durnaropes iš mano žolynų darželio…

P.s. Mano tekstai yra nemokami, bet jei sugalvotumėte už juos nupirkti šokoladą, tai man būtų malonu. Čia rasite tokią galimybę https://www.samanotas.lt/product/noriu-apdovanoti-rasytoja/