Tamsa ir dargana…
Lauke ūžia vėjas, judina beržų ir pušų viršūnes. Garsas jau pasikeitė. Vasarą miškas ošia, šnara, šiurena žaliais lapais. O rudenį ūžia vėjui košiant tarp plikų šakų. Man patinka belapis miškas. Vasarą matau tik ištisinę žalią sieną, o žiema į mišką atneša medžius. Mano vidinis kraštutinis individualizmas neleidžia mėgautis susiliejusiais į vieną žalią sieną vasaros medžiais, turiu matyti kiekvieną miško individą atskirai… Ir dar tada ant beržų labai gerai išryškėja čagos.
Miške ūžia vėjas, aš tupiu namie, apsikrovusi knygomis, rankdarbiais ir kompiuteriu su po truputį baiginėjamu knygos rankraščiu. Aišku, dar yra maišai prieangyje su kopūstais, runkeliais, pastarnokais rauginimui, topinambais, šiitakiais ir salierais džiovinimui, krepšys mažų svogūnėlių marinavimui ir kibiras briedienos faršui ir vytinimui. Bet stengiuosi apie juos pamiršti. Yra vištos, antys, ožkos ir triušiai, kuriais kasdien tenka pasirūpinti, bet čia tiesiog trumpas malonumas. Išlįsti į lauką visiškai nesinori. Kažkada skaičiau apie seną kaimelį Alpėse, kai kalbinta senutė pasakojo, kad žiemą pamatyti vaikščiojantį lauke žmogų yra didelė retenybė ir keistenybė. Viskas vyksta namuose, niekur nereikia eiti, visko pilna. Belieka tik patogiai įsitaisyti prie degančios ugnelės ir sekti vaikams pasakas bei megzti kojines.
Dienos eina viena paskui kitą, tamsios, niūrios, drėgnos. Lietus šį rudenį retai lyja, visi aplinkinių kaimų tvenkiniai ir raistai, vasarą lipę iš krantų, per rudenį nuseko. O visa dirva permirkusi nuo nesiliaujančios dulksnos, kuri tiesiog įsiskverbia į žemę, vietoj to, kad nutekėtų žemyn per mūsų kalvelę į raistą. Metalinė statinė su lietaus vandeniu, iš kurios semiu ir girdau vištas dabar tuščia, o vištų aptvaras pavirto dumblynu… reikės eiti pjauti pušų šakas, kad vištos nenugrimztų. Antims su jų ląstais tai kas, jos šlepsi ir juokiasi.
Man tamsios trumpos dienos reiškia visišką nedarbingumą, nejudrumą ir ramybę. Sėdžiu su krūva knygų iš bibliotekos, skraidau kažkur kosmose su jau trečios dalies Kopos veikėjais, ir man gera. Šalia kamuojasi vyras, vis vardija, ką reikėtų padaryti, kur reikėtų nueiti, bet… nėra ūpo. Gerai jį suprantu, man kartais irgi užeina sąžinės graužatis dėl tų stovinčių prieangyje maišų. Bet kartu visiškai nesigraužiu. Žinau, kad per pavasarį, vasarą, rudenį aš labai daug prisilaksčiau. Žinau kiek darbų nuveikiau. Užauginau visiems metams daržovių, pririnkau kalnus grybų, viską atsinešiau, sutvarkiau, paruošiau. Inkubatoriuje išperinau dešimtis viščiukų ir ančiukų kitų metų kiaušinių derliui, užauginau nemažai triušiukų. Išleidau vieną knygą, o kitą baigiu rašyti. Nunėriau daug skarų. Pagaminau kalnus patiekalų. Ir dabar man atostogos. Jos truks maždaug iki kovo mėnesio, o tada viskas vėl prasidės nuo pradžių. Daigai, viščiukai, žolės, derlius, grybai. Anksčiau aš irgi kankindavausi šiame neveikime, vis tiek kažkas kuždėdavo, kad aš turiu būtinai keltis ir eiti, kažką daryti, rodyti rezultatus, vaikščioti po miškus, kasdien kažkur eiti bent pasivaikščioti… Kankindavausi, bet neidavau. O šiemet viduje jaučiu tiesiog ramybę. Niekur nenoriu eiti, nieko nenoriu rinkti, nieko nenoriu daryti. Mano vieta dabar čia – ant sofos, prie stalo nukrauto knygomis ir siūlais, prie šiltos krosnelės ir vaikams kepamo pyrago. Čia ir dabar. Kaip tame Alpių kaimelyje, kur kiekvienas be reikalo išėjęs į lauką palydimas smerkiančiu žvilgsniu.
Ir dėl tų maišų su laukiančiomis daržovėmis man visiškai ramu. Žinau, kad ateis kokia viena saulėta diena ir aš vėl „užsivesiu“ ir per vieną dieną padarysiu viską, ką taip nuo savęs stūmiau ištisą savaitę. Dabar tiesiog toks metas, kai atėjo laikas atidėlioti darbus iki paskutinės minutės. Nes dabar galima sau tą leisti. Galbūt pagaliau aš jau užaugau ir supratau, kada ką daryti, kad nekankinčiau savęs keistu nerimu, atėjusiu ne iš manęs pačios, o iš bandymo prisitaikyti prie šiuolaikinio pasaulio. Manyje dabar apsigyveno jauki tamsa ir dargana, o kiti tegul sau laksto jei jiems patinka.
P.s. Mano tekstai yra nemokami, bet jei sugalvotumėte už juos nupirkti šokoladą, tai man būtų malonu. Čia rasite tokią galimybę https://www.samanotas.lt/product/noriu-apdovanoti-rasytoja/
Nuostabus tekstas, ramybe dvelkiantis👌 Ačiū.