Prieblanda ir priešsniegis…

Prieblanda, rūkas, tamsa… Truputis saulės, vėl prieblanda, šalna, plonas ledelis ant tvenkinio ir gyvulių vandens statinės, lietus, tamsa. Prieblanda, vėjas, šlapdriba. Purvynas po kojomis, dumblas vištinyke ir ištirpęs kelias iki namų per molynę. Ir vėl prieblanda. Dienos eina viena paskui kitą, niekur neskuba, niekur nesustoja. Pakėlusi akis į besibaiginėjantį kalendorių pastebiu, kad ir vėl paskutinė mėnesio diena, rytojaus prieblandoje reikės atversti naują lapą.

Kalendorius dar nieko, į jį retokai pasižiūriu. Va mėnulis mane labiau trikdo. Lauko tualetas yra labai svarbus laiko sekimo įrankis. Kiekvieną giedresnę naktį matau mėnulio fazę. Ir pilnatis seka pilnatį, ir pilnatis seka pilnatį. Kur dingsta kopūstinės delčios ir grybinės jaunatys? Ir kodėl naktys visada giedresnės už dienas? Nors tiesą pasakius, kol kas aš dar nieko prieš pabūti prieblandos zonoje. Man ji visiškai tinka. Jokių intensyvių jausmų ir pojūčių, viskas prislopinta, ramu ir jauku.

Gruodžio mėnesį būtent tam ir skyriau. Buvimui prieblandoje. Jau žinau, kad šis mėnuo darbui netinka. Jokiam darbui, net rankdarbiai krenta iš rankų, net rašyti būna sunku. Telieka tik susikuisti kur nors jaukiai, pasiimti knygą, gerti litrais žalią arbatą su imbieru ir žiūrėti pro langą. Na, kartais dar pasivažinėti po mišką, neišlipant iš automobilio, tiesiog taip sau. Gruodžio mėnesį negalima planuoti jokių renginių, jokių vaikščiojimų po parduotuves, jokių viešų pasivaikščiojimų. Galima aplankyti tik privalomuosius susitikimus bibliotekose ir vaikų koncertus. Juk ne veltui visą advento laikotarpį buvo taip griežtai draudžiama dirbti tam tikrus darbus, kur reikia susikaupimo, šviesos, kruopštumo. Viena diena jokio verpimo, kitą – audimo, dar kitą mezgimo ir t.t. ir t.p. Nes kitais metais linai neužderės, avys nesiėriuos, dar kažkas susipins… Besaikio sausainių kepimo irgi atsisakiau, liko tik ruginiai meduoliai, kuriais puošiame eglutę. Vis tiek kas nors pridovanos savo keptų sausainių. Dovanas artimiesiems surinksiu iš atsargų spintelės, vaikams jau seniai didelių dovanų nedovanoju, apsieinu smulkmenomis. Smulkmenos pradžiugina nė kiek ne mažiau, o man žiūrėti į jų bendras pastangas sugalvoti ko jiems reikia, jau seniai atsibodo. Išmėčiusi iš gruodžio viską, ko nereikia, jaučiuosi daug ramiau ir galiu mėgautis prieblanda. Mėgaujuosi, bet jaučiu, kaip po truputį, lėtutėliai manyje nubunda sniego laukimas. Balto balto sniego, kuris taip nelauktai sutemas pakeičia žiemos švente. Nelaukta, neruošta, priverčiančia beprasmiškai juoktis ir vietoje žalios arbatos gerti kakavą. Arba karštą vyną. Sniego, kuris Marcelę išverčia iš lovos 5 valandą, kad galėtų įsijungusi šviesą lauke, bent truputį pasivolioti prieš einant į mokyklą. O pirmametes vištas priverčia pulti į paniką ir pradėti skraidyti ant stogų, kad tik nereikėtų prisiliesti prie šios baltos, gąsdinančios masės. Bet net užskridus ant stogo, tenka tūpti ant sniego… Per pirmą rimtą sniegą einu atidarinėti vištų su šiokia tokia bjauria pikdžiuga ir laukiu jauniklių reakcijos. Vat ir nesuprantu, kaip čia atsitiko, kai mano Kalėdų laukimą, o šį dalyką aš jaučiu kasmet, nors jis gerokai aptriušo nuo prekybcentrių pasiruošimo, pakeitė sniego laukimas.

Bet kol kas tas laukimas dar labai nežymus, išlendantis nebent nuėjus į pirtį, kai sėdėdami karštyje, užsisvajojame, kaip smagu paskui pulti į purų sniegą… tada baigiame svajoti ir puolame į ledinį vandenį prūde, o jį visą aptraukęs plonas ledukas taip juokingai girgžda ir traška. Tuo tarpu namie, orkaitė, kurioje kepa pyragas, nušviečia virtuvės sutemose tūnančius moliūgus…