Kava ir “kava”

Kuo ilgiau gyvenu savo vienkiemyje ir kuo mažiau stebiu soctinklius, tuo sunkiau suprantu šiuolaikinį pasaulį. Tikrai, kartais jaučiuosi kaip kokia šimtametė nusileidusi iš kalnų tiesiai į kalėdinį Vilnių. Važiuodama per miestą nesuprantu, kaip galima eiti žiūrint ne ten, kur eini, o į telefono ekraną. Arba kaip kažkur eiti įsijungus ausines. Na, čia gal mano problema, nes aš sunkiai susigaudau erdvėje ir man būtinai reikia vadovautis visais pojūčiais, tiesiog kartais išsijungiu, nukeliauju į kokį alternatyvų pasaulį ir šiame nieko nematau. Dar mane labai stebina „laiko neturėjimas“, „nieko nespėjimas“ ir besaikis kavos gėrimas. Tik nuvažiuoji į miestą ar degalinę, ir visi laksto su tais vienkartiniais ar daugkartiniais puodeliais kavos. Kaip skruzdėlės su eglių spygliais eglyne… Aš kartais rimtai noriu paklausti, klausykit, o kodėl jūs geriate kavą? Va dabar ir klausiu – kodėl? Nes asmeniškai kažkaip nedrąsu, tai toks pats nepadorus klausimas, kaip apie amžių, algą ar vaikų auklėjimą…

Turbūt kavos gėrimas ir laiko neturėjimas yra labai susiję dalykai. Amžinai stimuliuojamos smegenys stengiasi kuo daugiau aprėpti, ir tada, aišku, niekam nėra laiko. Ypač kai jos stimuliuojamos dar ir ką nors tuo metu darant, pavyzdžiui einant. Kažkada aš irgi gerdavau kavą, gyvendavau mieste, bet niekada gyvenime nešovė į galvą mintis gerti kavą einant Pilies gatve. Būdavo daug smagiau atsisėsti toje gatvėje esančioje kavinėje ir geriant kavą žiūrėti, kaip visi bėga gatve. Visi bėga, o aš geriu kavą. Nes dabar aš turiu laiko. O vėliau galėsiu ir pabėgioti, jei jau taip reikia.

Bet dabar aš kavos negeriu gal kokius 3-4 metus, nepamenu kiek. Ir anksčiau nebuvau didelė kofemanė, nes mačiau, kad išgėrus puodelį popiet aš negaliu normaliai užmigti ir kitą rytą man reikia dar daugiau kavos, kad atsibusčiau. Ryte mūsų su vyru kavos gėrimas užtrukdavo ne mažiau valandos, nes anksti atsikėlę, laukdami kol vaikai nubus, spėdavome išgerti ne po vieną puoduką kavos. Ir daugiau negerdavome jos visą dieną. Tik ryte. O aš kartais žiemą padarydavau pertrauką, tiesiog kokį mėnesį kavos nenorėdavau, gerdavau cikorijos kavą, arbatą, gydomųjų grybų arbatą, vėliau vėl grįždavau prie tikros kavos. Bet galų gale man ta kava atsibodo galutinai.

Priklausomybė – gan bjaurus dalykas. Kuo mažiau jų turime, tuo laisvesni esame. Taip buvo ir su kava. Kažkada ryte atsibudusi pamačiau, kad kavos liko tik keliems rytams, o mūsų automobilis buvo sugedęs, ar keliai nepravažiuojami, nepamenu, kas ten buvo. Tik prisimenu lengvą paniką – ką darysiu, kai baigsis kava?… Koks rytas be kavos kvapo? Štai tada ir supykau ant savęs. Na tikrai, kokia čia problema, kai baigiasi neaiškios kilmės skrudinta medžiaga, negi tai taip svarbu? Turiu ir kitų priklausomybių, kurioms mieliau skirčiau dėmesį. Yra priklausomybė nuo knygų, priklausomybė nuo vyro ir vaikų, priklausomybė nuo maisto. Todėl kavos priklausomybę išmečiau iš sąrašo. Papasakojau apie savo kavos baigimosi paniką vyrui, ir jis pasakė, puiku, galime tos kavos ir nebegerti. O tai ką tada gersime rytais? – paklausiau. Jis gūžtelėjo pečiais, įsipylė puoduką tikros kavos ir įsikniaubė į skaitomą knygą ar į kompiuterį. Aš padariau tą patį. Įsidienojus matau jį grįžtantį iš svirno su maišu ant pečių. Išdidžiai nutrenkė tą maišą man po kojų ir pasakė – štai mūsų kava. Ant maišo užrašas – kepintas miežinis salyklas. Tuos maišus su įvairiais salyklais atidavė draugas aludaris, kai kraustėsi į naujas patalpas. Maiše juodi miežiai, sumalėme juos kavamale ir užplikėme. Visai neblogas juodas, karštas gėrimas. Cikorijos kava visai nieko, bet brangi, o pačiai tiek prisikasti šaknų sudėtinga. Gilių kavos visiškai nemėgstu. Galima būtų gerti arbatą, bet mes ir taip jos per dieną labai daug išgeriame. Ir dar turime labai gražų kavinuką. Ir kodėl negerti „kavos“ kai jos turime dar ne vieną bulvinį maišą? Na ir geriame.

Ilgainiui išsiaiškinome proporcijas, kiek reikia dėti tų skrudintų ir sumaltų grūdų. Vyras pradėjo į juos dėti mažą šaukštelį tikros kavos, nes vis tiek namuose laikome bent pakelį kavos pupelių. Kartais ją geria vaikai, kartais netikėti svečiai, negalintys gyventi be tikros kavos. Dar įdedame žiupsnį cinamono, ypač žiemą. Kai darau aš, tai užmirštu ir tikrą kavą, ir cinamoną, nebent už nugaros stovi ir visą veiksmą prižiūri vyras. „Kavą“ pasaldiname savo medumi. Ir tiek. Dabar, po poros metų baigėsi miežių salyklas. Bet pasirodo, kad yra dar keli maišai ruginio, ir tas kuo puikiausiai tinka.

Žmonės vis domisi – ir kaip tu jauteisi, kai nustojai gerti kavą? Nieko, normaliai, nieko ypatingo neprisimenu. Gal pirmas dienas ir jaučiausi kiek mieguista, bet juk taip ir turi jaustis žiemą, kai visur tamsu ir niūru. Tam ir skirta šiaurės žiema, kad galėtumei prisisnausti, o kai ateis nesibaigianti vasaros šviesa, tada nebus kada snūduriuoti. Gerai prisimenu, kad po kelių savaičių staiga netikėtai pajutau, kad man nustojo mausti inkstai. Iš tiesų nebuvo nieko tokio, į ką reikėjo atkreipti dėmesį, bet karts nuo karto sumausdavo. O nustojus gerti kavą, maudimas dingo. Ir kuo toliau, tuo labiau pradedu vengti beprasmio stimuliavimo ir kofeino. Nes pasidariau jam labai jautri. Kavos negeriu niekada išskyrus tą žiupsnelį, kurį įdeda vyras į kavinuką dėl kvapo. Labai retai geriu net juodą arbatą, nes jos į puodelį reikia dėti daugiau nei žalios. Net labai juodo šokolado pradėjau vengti. Pabandžiau išgerti japoniškos mačios, bet iš karto prasidėjo drebulys ir išmušė prakaitas, ryškus kofeino šalutinis poveikis.

Vat ir galvoju, kaip įmanoma gyventi, kai tave visą laiką turi pirmyn varyti stimuliatoriai? Gal tikrai kavos gėrimas tiesiogiai susijęs su laiko trūkumu šiuolaikiniame pasaulyje? Nes aš laiko tikrai turiu sočiai, 24 valandas per parą, kai spėju viską, ką noriu padaryti, ir išvengiu to, ko tą dieną nenoriu daryti. Na tikrai, kodėl jūs geriate kavą?