Vaistai nuo pagirių…

Pastaruoju metu mačiau per daug žmonių. Per daug mokymų, susitikimų su skaitytojais, parduotuvinių eilių, nes juk būtinai reikia žalios suknelės Marcelės pianino koncertui… Per daug kalbų, monologų, dialogų, pamokymų iš abiejų pusių. Per daug postų, žinučių ir komentarų feisbuke. Jaučiuosi kaip koks kiauras balionas, besiviliojantis kampe po šeštojo ar dvidešimt šeštojo kažkieno gimtadienio, panašu, kad dabar visi gimtadieniai maždaug vienodi.

Man iš tiesų patinka kalbėtis, mokyti, rašyti, atsakinėti į klausimus, jei nepatiktų, tai ir dabar nerašyčiau. Bet po kiekvieno didesnio ir daugiau kalbų reikalaujančio susitikimo mane ištinka pagirios nuo žmonių. Naktį po renginio aš dažniausiai negaliu miegoti. Kelias dienas po susitikimo negaliu susikaupti ir ką nors parašyti ar ką nors dirbti. Buvo laikai, kai su savo rankdarbiais važinėjau į muges, tai po įžymiojo Kaziuko, aš kartais negalėdavau atsigauti net kelias savaites. Tiesiog įlįsdavau į kampą, atsitverdavau pačiomis storiausiomis knygomis ir tūnodavau, kol pasveikdavau. Taip yra, taip visada buvo, taip turbūt ir bus…

Gerai, kad aš neįsileidžiu jokių patarinėtojų, psichologų, psichoanalitikų, mentorių, ar kitų dvasinių šarlatanų. Vienuma leidžia daug giliau pažiūrėti į save ir suprasti ko reikia. Ir niekas kitas, nors ir kiek mokslų baigęs, taip gerai nežinos ko man reikia… Tereikia leisti sau nugrimzti į pačias savo gilumas ir iškylu su atsakymu. Taip po paskutinės Kaziuko mugės, kai pusantros savaitės niekaip negalėjau atsigauti, pasakiau vyrui – važiuojam su palapinėmis prie upės. Kuoliukus kalėme į visiškai sušalusią žemę. Kitą dieną atkeliavo kovo šiluma, kai taip smagu atsiremti į įšilusią pušį ir snausti. Ir sugrįžau į save. Dabar, po mokymų, irgi sakau – man būtinai reikia nuvažiuoti ir pažiūrėti į tekantį vandenį. Čiurlenimas, mirgėjimas, rudeninė drėgmė plaukuose ir priešžiemio ramybė miške sugrąžina mane atgal, į save pačią tokią, kokia aš turiu būti. Po truputį pasimiršta tas karštligiškas skubėjimas, pasiruošimas, aktyvus, visų jėgų reikalaujantis bendravimas. Jį išstumia samanomis apaugę seni alksniai upelio vingyje ir staiga kilusi mintis, kad vasara medžius žaluma nudažo iš viršaus į apačią, o ruduo ir žiema – nuo apačios į viršų. Vidinį nuovargį po truputį keičia išorinis, kai tenka brautis per paupio gervuogynus, apynynus, laipioti per išgriuvusius stuobrius ir stengtis neįkišti kojos į bebrų urvą. Arba neužkliūti už nusmailintų baslių, primenančių senovinius spąstus lokiams prie drevinių avilių. Čia irgi bebrų darbas, dabar jie kaip tik ruošiasi žiemai ir smailina baslius. Palei upelius yra ir kitų įdomybių, tai aplipę rudeniniais grybais medžių kamienai. Galima rasti ir valgomų – kreivabudžių ir juodakočių ugniabudžių. Ir nevalgomų, skirtų vaistams – beržinių pinčių ir pintenių, įvairiaspalvių kempių. Čiagos auga kitur, prie upelių nebent atsitiktinė, išdygusi ant alksnio ir niekam nereikalinga, nes bevertė. Į rankinuke visada esantį medžiaginį maišelį po truputį kraunamas turtas – įvairūs gydomieji grybai, blizgių sėklos, rasta plunksna ir kriauklė ar įdomus akmenukas. Tiesą pasakius, kartais tie turtai taip ir lieka maišelyje, grybai išdžiūsta savaime, specialiai nedžiovinami, plunksnos ir alksnio kankorėžiai po savaitės randami ir išmetami į komposto krūvą, nes atsinešti ir išdžiuvę jau nebeturi to drėgno blizgesio, kuris patraukė mano akį, kaip kokios šarkos. Bet tai nesvarbu, jie jau atliko savo gydomąjį vaidmenį, išstumdami iš minčių viską, ko man nebereikia. Ir grįžusi namo aš vėl galiu eiti į vištinyką surinkti kiaušinių, ruošti pietus vaikams ar surašyti dar vieną tekstą apie rudenį… Ir laukti naujos bendravimo bangos kuri atkeliauja per Kalėdas.

P.s. Mano tekstai yra nemokami, bet jei sugalvotumėte už juos nupirkti šokoladą, tai man būtų malonu. Čia rasite tokią galimybę https://www.samanotas.lt/product/noriu-apdovanoti-rasytoja/