Pokalėdinis…

Šį rytą pagaliau nubudau su mintimi, kad grįžtu į gyvenimą. Paskutines kelias savaites tas mano gyvenimas buvo visiškai sustojęs. Užsikirto ant kalėdinių dainelių, kaip kokia sena plokštelė. Ir aš pati buvau visiškai įstrigusi tame gyvenimo tarpsnyje, kai prieš akis matai tik akliną sieną, nukarstytą blizgučiais ir šventiniais lozungais. Ta siena ir buvo šventės. Gal kitiems šis laikotarpis yra lengviau įveikiamas, bet mane jis sustabdo. Esu pareiginga moteris ir turiu įtilpti į visus deadlainus. O priartėjus deadlainui, apie nieką negalvoji, tik kaip jį įveikti. Nelieka daugiau niekam jėgų – nei rašymui, nei rankdarbiams, nei kitai kūrybai, net skaitymui nelieka jėgų. Nieko nepadarysi, štai toks tas mano kasmetinis kalėdų laukimas…

Na, bet viskas praeina, viskas baigiasi ir vėl iš naujo prasideda. Labai mėgstu galvoti apie patį laukimą. O tai, kad jau galiu apie tai rašyti, rodo, kad kažko tikrai sulaukiau. Kalėdos praūžė kaip koks sunkiasvoris krovininis traukinys iš Baltarusijos su anglies ar kalio pilnais vagonais. Dabar tokių gal mažiau važinėja, bet anksčiau tekdavo sutikti, ypač skubant į paštą su siuntiniais prieš pat uždarymą… Praėjo tetos laidotuvės prieš pat šventes, kur pirmą kartą nusivesta Marcelė taip gražiai ramiai verkė įsikniaubusi man į petį. Vėliau apie viską paklausinėjo ir liūdesys dingo. Vis tik teisingai padariau nusprendusi, kad ir jai jau laikas dalyvauti visuose žmogaus gyvenimo etapuose… Per Kūčias iš mūsų miško buvo atnešta eglutė, iš tos vietos, kur jas būtina praretinti, kad kitos galėtų augti. Vaikai patys ją papuošė, nes aš negaliu pakęsti visų puošimo darbų. Buvo iškūrenta pirtis, suvalgyta privalomoji 12 patiekalų vakarienė. Buvo pakeisti šlyžikai ir sausainiai bilduko dubenėlyje, nes jis jau pradėjo siautėti ir mėtyti daiktus virtuvėje. Taip, mes tikrai laikome dubenėlį su duokle namų dvasioms, patikėkite, kai jos pamaitintos, namuose kur kas ramiau. Galite ir patys išbandyti. Buvo ir Kūčių naktis, kai Marcelė sumušė visus dovanų radimo rekordus. Aš buvau nusiteikusi, kad ji atsibus kokią 4 valandą ryto, eis ieškoti dovanų ir radusi kels brolius. Net broliai tam buvo nusiteikę. Bet nepagalvojau, kad ji tiesiog negalės užmigti laukdama dovanų. Malėsi, kuždėjo, keliavo iš savo lovos į manąją, verkė, sisiojo, gėrė vandenį, kol pusę antros man nutrūko kantrybė ir nuvedžiau per akliną gruodžio tamsą prie eglutės. Paėmė savo žaisliuką, pasiguldė į lovą ir iš karto užmigo… Galiu jus patikinti, kad gyvuliai tą naktį nešnekėjo. Apie 12 valandą mano lovoje susipešusios katės įprastai šnypštė viena ant kitos, o ciucikas Ycikas tyliai knarkė po Marcelės lova. Atėjo ir praėjo pirmoji Kalėdų diena, skirta visų tėvų lankymui Vilniuje… Po visų laidotuvių, vakarienių, kalėdojimų ir nemiegotų naktų, antrą dieną atsibudau su susukta nugara, tirštu rūku galvoje, stalais nukrautais šokoladu ir kisieliaus likučiais ir taip prasėdėjau visą dieną su pačiu nuobodžiausiu švedišku romanu apie knygų leidyklą Geteborge…

Nežinau kaip jums, bet man atsistatymas po švenčių užtrunka bent kelias dienas. Gerai, kai po ranka yra nuobodi knyga, kurią skaitai tik todėl, kad tingi ieškoti įdomesnės. Gerai, kai lauke ištisa pilkuma, kuri nekelia jokių minčių apie judėjimą. Gerai, kai namie kūrenasi krosnelė. Gerai, kai ant jos murkia ir voliojasi suvirtusios naminės katės. Gerai, kai vaikai, pavargę nuo šurmulio, sulenda į savo aparatus. Gerai, kai visi pavargę nuo šventinio maisto, pietums tenori barščių. Aišku, pakaitomis su šokoladu, nes jo šiemet kaip reta užderėjo… Turbūt realiai kilogramais. Gerai, kai galvos rūkas nekontrastuoja su rūku lauke, viskas vienodai pilka. Gerai kai viskas baigiasi ir prasideda iš naujo…

Todėl šį rytą atsibudau savo įprastu laiku, pusę penkių ryto, išėjau į rytinį kalėdinį lietų, kuris nesugebėjo numušti ūpo ką nors pradėti veikti, ir sėdau prie teksto… Net ir tekstas turėjo įsibėgėti kaip tas prikrautas anglių traukinys, bet kai jau įsibėgėjo, sunku sustabdyti. Ir dabar jam jau netrukdo ta plytų siena, kuri visą gruodį stabdė, neleido važiuoti, kurti. Štai už ką mėgstu šias žiemos šventes – jos taip sustabdo gyvenimą, kad pasibaigus šurmuliui pajauti, kiek daug erdvės lieka aplink tave kūrybai, kasdieninio maisto ruošimui be jokių įpareigojimų ir kačių ant krosnelės stebėjimui. Va toms tai visada pavydžiu – toks mokėjimas pasinaudoti kiekviena palaimos minute, kol krosnelė nespėjo įkaisti…

P.s. Mano tekstai yra nemokami, bet jei sugalvotumėte už juos nupirkti šokoladą, tai man būtų malonu. Čia rasite tokią galimybę https://www.samanotas.lt/product/noriu-apdovanoti-rasytoja/