Laukimas, pažadai ir gausa…

Naujametiniai pažadai… tai dalykas, kurio visiškai nemėgstu. Nes nesuprantu, kas pasikeičia nuo vienos nakties kažkieno gyvenime. Atsiprašau, suklydau, kaip tik dažniausiai gyvenimas pasikeičia per vieną dieną, naktį ar net valandą, bet tai būna neplanuoti pasikeitimai. Gimimas, mirtis, katastrofa ar loterijos bilietas. Bet ne tą naktį, kuri planuojama kaip šventė. Todėl naujųjų metų aš nešvenčiu. Einu miegoti kaip įpratusi ir atsikeliu kaip įpratusi. Anksti, išalkusi ir blaiva.

Vakar ryte, važiuodama į vietinį didmiestį, Senąją Varėną, vis tik pamačiau kelis pasikeitimus įprastame pilkame pasaulyje. Štai vienas iš jų – sudegusi mašina viduryje neseniai suarto ir įmirkusio lauko. Netyčia ten įlėkti niekaip nepavyktų, žmonės tikrai įdėjo daug pastangų, gerbiu už tai. Jie šiek tiek pakeitė pasaulį per vieną naktį. Bet aš pati šiuo metu laikausi įsikibusi senojo savo gyvenimo ir bijau ką nors bandyti keisti. Bent jau tol, kol visiškai atsigausiu nuo švenčių, vaikų atostogų ir šokolado persivalgymo. Nes esu įsitikinusi, kad šiuo metu pabandžiusi pakeisti savo gyvenimą, vietoje to, kad išmokčiau šokti kaip balerina, greičiausiai pagimdyčiau aligatorių… dabar mano smegenys yra visiškai perkaitusios, joms reikia ramybės, sveiko maisto ir kokios nors protingos knygos. Kaip tik stengiuosi tuo apsirūpinti, valgau grikių košę ir skaitau knygą „Hermit’s cookbook“ apie tai, ką valgė pirmieji atsiskyrėliai – dykumų tėvai. Ir labai keista, bet ši knyga atsiliepia mano naujametinėms mintims apie laukimą, pažadus ir gausą, kuri trukdo gyventi…

Taip, visi šie trys dalykai yra mano gyvenimo prakeiksmas. Ir tai taip smarkiai išryškėja būtent dabar… Visų pirma laukimas. Esu labai gera laukikė. Tik prasidėjus pirmiesiems vasaros karščiams aš aistringai pradedu laukti rudens. Laukiu ilgėjančių naktų, vėstančio oro, rūkų ir grybų. Tačiau atėjus taip lauktam rugsėjo – spalio mėnesiui, niekaip nenurimstu ir pradedu laukti lapkričio, kai baigsis visi darbai lauke ir bus galima sėdėti prie krosnelės su mezginiu. Atėjus lapkričiui jau pradedu laukti, kol baigsis gruodžio šventės, o gruodį dar laukiu sniego ir prašviesėjusios žemės. Laukiu laukiu ir nesulaukiu. Praeina šventės ir prasideda pavasario laukimas, sėklų pirkimas ir kiti žiemos malonumai. Ateina pavasaris, sėklos nukeliauja į žemę ir reikia laukti, kol jos sudygs. Kai sudygsta laukiu derliaus, tada prasideda pirmieji karščiai ir aš pradedu laukti rudens… ir čia tik sezoniniai laukimai, o kur dar vaikų atostogų laukimas, o paskui laukimas, kol jos baigsis, laukimas kol tie vaikai užaugs, laukimas kol vyras grįš iš medžioklės ir taip toliau, ir panašiai.

Va čia prasideda kitas skyrius – pažadai. Puikiai žinau savo perdėtą pomėgį kažko laukti, ir vis pažadu sau, kad vietoje kažko laukimo, susikaupsiu į buvimą čia ir dabar. Nelauksiu naujų metų, kad pradėčiau ką nors daryti, nelauksiu, kol pradės snigti, kad galėčiau ką nors daugiau nuveikti ar pasimėgauti žiema. Nelauksiu, kol vaikai užaugs tam, kad galėčiau veikti ką nors, kas man labai svarbu, pavyzdžiui rašyti ar išsikraustyti į vienkiemį paraistėje. Iš dalies ūkis yra labai dėkinga vieta, kurioje tuos nelaukimo pažadus gana lengva ištesėti. Rudens laukimas niekada neprailgsta, nes kasdien laukia neatidėliojami darbai, kai nėra laiko laukti kažko, kas kažkada neišvengiamai ateis. Tenka susitaikyti, kad yra taip kaip yra, ir kaip yra, taip ir gerai. Susitaikai su viskuo – liūtimis, sausra, pusnimis ar visiška jų priešingybe – dabartiniu pilku, pažliugusiu molynu. Dažnai net ir žadėti nieko negali, nes visus pažadus gali labai greitai apversti ožys, nusilaužęs ragą, suplėšytos vištų tvoros, netikėtai naktį praūžusi audra ar pūga. Tada vėl ir vėl supranti, kad tavo pažadai sau ar kitam, bei laukimas, kol juos išpildysi priklauso visiškai ne nuo tavęs pačios, o nuo visiškai atsitiktinių aplinkybių… Ir laukimas, ir pažadai yra visiška gyvenimo beprasmybė… Yra tik čia ir tik dabar.

O prie ko čia gausa? Ogi visiškai prie to paties. Skaitydama apie tuos senovės atsiskyrėlius, valgiusius tik tai ką surado tą dieną, ir atidavusius save į visišką dievo valią, aš pradedu pavydėti. Nes belaukdama kažko tokio, ką pažadėjau įvykdyti ir nuo ko mano gyvenimas netikėtai nušvis kaip vaivorykštė iš Marcelės vienaragių paveiksliukų, bežadėdama sau būti geresnė, darbštesnė, viską sunaudojanti, aš nepastebiu, kad mano gyvenimą pradeda valdyti ta baisioji pabaisa „daugiau“… Ji mane pradeda versti užsisakinėti daugiau sėklų, užauginti daugiau ir įvairesnių daržovių, kuo daugiau jų surinkti ir užkonservuoti. Ir žiemą, atsidūrusi tarp visų savo atsargų, aš pasimetu. Tai ką dabar valgyti? Ar tą, ar aną? Ar šitą suvalgyti dabar, ar tada, kai atvažiuos svečių? Ar reikia dar nusipirkti šio bei to, kad galėčiau sumaišyti su anuo ir pasigaminti va šitą, iš kompiuterio? Mane užpuola lentynų perteklius ir tada aš nuvargusi grįžtu į savo krėslą, o pietums atidarau stiklainį su konservuota briediena ir išverdu makaronų…

Aišku, čia tik apie maistą ir ūkį, bet kažkodėl visas mano gyvenimo suvokimas ateina iš virtuvės… Bet iš tiesų, juk visas gyvenimas taip ir sukasi… kažką pasižadi, tada lauki kol išpildysi pažadą arba neišpildysi, belaukdama susirenki visą šlamštą kurio iš tiesų nereikia ir vėl žadi išmesti nereikalingus dalykus ir neapsikrauti, kad būtų lengviau nukeliauti gyvenimo keliu. Pildydama pažadą išmetu, o tada vėl laukiu, kol kažkas pasikeis… Lygiai taip būna su darbais, pomėgiais, žmonėmis, kūryba, knygomis. Ir vėl viskas ratu, ratu, ratu… Štai kodėl taip pavydžiu atsiskyrėliams iš knygos, valgantiems žolę ir datules, kurių nereikia auginti patiems. Jie savo ratą uždarė… kita vertus gal ir jų gyvenimas lygiai toks pats, kaip mano – pažadas, laukimas, asketizmo perteklius, vedantis į naujus pažadus…

Keistai čia viskas man gavosi, bet ir laikas keistas… Eisiu, užsiplikysiu žalios arbatos, ir nunersiu kelias eiles skaros, belaukdama kol išvirs sriuba. Ir pažadėsiu sau, kad kitas tekstas bus apie linguojančius vėjyje medžius ir kokį nors gardų patiekalą iš mano surinktų atsargų. Nes kad ir kaip besisuktumei ir besistengtumei, gyvenimas vis tiek susideda iš pažadų, gausos ar trūkumo ir laukimo, kol prasidės kas nors geresnio…