Ir vėl sausio mėnesio pavasaris…

Kiekvienais metais mane ištinka sausio mėnesio pavasaris. Tas pats nutiko ir šiemet, gal net stipriau ir gražiau nei kada nors prieš tai. Dar tik vakar ėjau pas vištas per pūgą, ištisą dieną kūrenau krosnelę, kad įšiltų namai ir mėgavausi tupėjimu namie, mezginiu ir filmu, o šiandien išlindusi į lauką 5 valandą ryto suradau pavasarį. Tai reiškia, kad į tualetą turėjau šlepsėti per vandeniu apsemtą ledą, stengdamasi nepaslysti ir patyliukais burnodama…

Mūsų šventės yra prailgintos, nes sausio pradžioje Marcelės gimtadienis. Neišeina tiesiog nutraukti švenčių maratoną sausio 2 dieną, tenka švęsti normaliai, iki Trijų Karalių. Priverstinai, bet taip, kaip priklauso. Eglutė puošiama Kūčių dieną, nupuošiama per Tris Karalius. Taškas. Užpūtus žvakes ant torto ir nupuošus eglę aš susileidžiu… Vaikai vėl mokykloje, namie tylu ir erdvu, net (o gal ypač) mūsų miniatiūrinėje trobelėje, lauke pūga ir lijundra, visi padarai sulindę į savo urvus, trakši ugnis krosnyje, verda melisų ir mėtų arbata. Visą dieną neleidau sau net galvoti. Patikėkite, tai buvo toks… kaifas. Geresnio žodžio niekaip nerandu.

Šį rytą viskas apsivertė. Vaikai iššlepsėjo į mokyklinį autobusiuką per balas. Aš įsijungiau galvojimo mygtuką ir įsijungiau knygos korektūrą – tokią įgrisusią, nebemielą, kai jau neliko ką kurti, o tik taisyti. Pasirodo, po vakar negalvojimo dienos tas darbas ne toks jau ir sunkus. Prašvitus dangus atrodė kaip melsvai gelsvas Napoleono tortas, visas sluoksniuotas ir su kremu. Paraistėje susikaupė didelis tumulas rūko, nuo kurio švyti visas sodas… Ir ledu aptrauktas sniegas. Kaip Marcelė džiaugiausi tuo girgžt girgžt per trupantį ledo sluoksnį į vištų aptvarą. Po leduku matyti gyvačiukai – tai pelių urveliai. Vištos kudakuoja pasipiktinusios ledo pluta, o antys kaip visada iš karto gula į sniegą. Kartą net pagalvojau, kad mano bėgikei kažkas nutiko – visos lesa, o ana guli sniege. Kol priėjau patikrinti, ji atsikėlė ir ramiausiai sau nušlepsėjo prie viso pulko. Vėliau pamačiau, kad ir kitos mėgsta pagulinėti pusnyse, keisti padarai.

Kol lesinu vištas, iš savo aptvaro mane pamato ožkos. Gavusios avižų susipeša dėl kibirų. Yra 3 ožkos ir du plastikiniai, ragais apdaužyti kibiriukai. Ir vienas emaliuotas bliūdas. Iš bliūdo ėsti yra pažeminimas. Geriausias yra baltas didesnis kibiriukas, jį atsikovoja seniausia ožka, mėlynas mažesnis kiek pasistumdžius atitenka mano mieliausiai vidurinei ožkytei. Ji kaip katė kiša galvą po ranka, kad parodytų, kur pakasyti. O jaunėlei Arielei atitenka bliūdas. Ji tokio pažeminimo neištveria ir atsisako avižų, laukia šieno. Kol ožkos pešasi ir kitaip aiškinasi santykius, avižomis apdaliju triušius. Šie nesipeša, bet kasnakt išslapsto savo dubenėlius. Beieškodama pasilenkiu, ir aišku, mano sėdimoji pasirodo puikus taikinys Arielei, nekantriai laukiančiai šieno… Vyriausioji ožka nebaigusi porcijos iškeliauja į lauką ir ima mekenti purtydama uodegą… Jai irgi pakvipo pavasariu, rudenį nekergiau, o dabar ji prisiminė ką praleido… Kluone paimu šieno, surenku vištų pabėgėlių padėtus kiaušinius ir grįžtu pas ožkas. Pakeliui dar pagaunu gaidį, ir įdedu į tuščią triušio narvelį – bus pietums.

Girgžt girgžt atgal per trupančią ledo plutą, su tuščiais kibirais ir 2 kiaušiniais kišenėse. Grįždama dar įberiu saulėgrąžų zylėms ir su Yciku pavaikau iš urvelio išlindusią pelę. Jos šiemet net nenori apsigyventi trobos sienose, gal nejaučia jokios rimtesnės žiemos. O gal per daug nesirūpina tuo, kas bus ir mėgaujasi tuo, ką turi. Dažniausiai mano ropėmis, kurias vis dar raunu atšilus žemei. Pagalvoju – gal jos ir teisios, ir nusprendžiu irgi mėgautis tuo, ką turiu. O tai ne taip ir mažai – sausio saulė, Napoleonas danguje, švytintis rūkas, kiaušiniai pusryčiams, gaidys pietums ir bebaigiama rašyti viena knyga, suteikianti galimybę pradėti galvoti apie kitą. Ir dar tos ropės.

P.s. Mano tekstai yra nemokami, bet jei sugalvotumėte už juos nupirkti šokoladą, tai man būtų malonu. Čia rasite tokią galimybę https://www.samanotas.lt/product/noriu-apdovanoti-rasytoja/