Copyright Samanotas 2019
Einu per drėgną sausio mėnesio mišką ir net matau, kaip iš manęs tumulais veržiasi visa susikaupusi įtampa ir keliauja į tarpus tarp pušų. Atvažiavau čia pažiūrėti į tekantį vandenį. Man taip dažnai nutinka – staiga pajuntu, kad būtinai turiu pamatyti vandenį. Bet kokį, tekantį, raibuliuojantį, burbuliuojantį nuo lietaus lašų. Prieš porą žiemų, užsitęsus šalčiams, žiūrėjau į savo užšalusį prūdą ir vos ne pro ašaras įsivaizdavau, kaip į vandenį krenta lietaus lašai. Vandens vaizdas mane ramina, o miškas leidžia atsikratyti įtampos. Bet tam netinka savo miškas ir savo prūdas, reikia nuvažiuoti bent 5 -10 ar dar daugiau kilometrų nuo namų, kad pajustumei tą lengvumą. Šitą žino visi, kas gyvena sodybose, turi ūkius ir vaikus. Labai sunku atsitraukti nuo kasdienių darbų tam, kad išeitumei tiesiog pasivaikščioti miške, kuris supa tavo kiemą, ir nuosavas tvenkinys, kuris telkšo iš karto po namo langais ir kurį matai tik pakėlęs akis į langą taip nenuramina, kaip kažkur toliau tekanti upė ar užpelkėjęs ežeriukas. Svetimame miške kur kas geriau palikti savo įtampą ir nerimą, ne tiek daug galimybių, kad atsivys atgal namo.
Šį kartą aš šile, atvirame pušyne. Žiūriu į tas vienodo amžiaus sodintas pušis, suaugusias į laukinį mišką ir matau kiekvieną atskirai. Vasarą miške matau tik ištisą sieną. Žiemą – kiekvieną medį atskirai. Visi skirtingi. Kai nuvažiuoju į miestą, žmonės gatvėse susilieja į vientisą masę, vadinama banda, bendruomene, visuomene. Kai važinėju tarp kaimų, matau kiekvieną atskirai. Kaip tas pušis. Viename kieme kapstosi vištos. Kitur sustatyta ūkio technika. Štai diedukas vejasi 5 povų būrį (čia labai rimtai, Kapiniškėse). O čia grynai išpuoselėtų vejų kaimas, niekas negyvena, net šunelis nesuloja. Vien grožis ir tvarka…
Miške medžiai, kaip žmonės, tyliai sau galvoju ir išeinu ant Ūlos skardžio. Ant paties krašto buvo sukurtas lauželis, sėdėjo kažkokie romantikai. Hipsteriai romantikai, pataisau save, pakėlusi akis į tarp dviejų pušų ištemptą virvę ir ant jos pakabintą iš šakelių supintą sapnų gaudyklę ir dar kažkokią kitą figūrą. Sėdėjo prie laužo, darė grožį, bet pamiršo jį nukabinti, kad kitiems paliktų pasidžiaugti… Bet, aišku, nepagalvojo, kad žmonės į mišką eina pailsėti nuo žmonių ir labiau džiaugtųsi neradę jokių pėdsakų, paliktų kitų… Niekada, niekada nepalikinėkite miške savo pėdsakų, net jei jie jus ir labai džiugina ar labai norite pasigirti, ką sugebate. Nereikia palikinėti nei savo šiukšlių, nei kūrinių, nei sudėtų, gerai išbalansuotų akmenų krūvelių, nei šiukšlių ar savo š… krūvelių. Miškas jau toks yra, gražiausias, kai nematai ką jame veikė kiti žmonės… Tuo labiau, kad ant pušies, prie kurios pririšta virvė su grožiais randu kažkuo ir neaišku kodėl žievėje išurbtas dvi skyles… Apvalias, gražias, lygias, beprasmes…
Grįžtu keliuku prie automobilio, pakeliui rankioju islandines kerpenas. Mano atsargos jau eina į pabaigą, o dar liko ne vienas virusinių ligų ir kosulių mėnuo. Islandinių kerpenų arbata pirmas ir pagrindinis mano vaistas nuo užsitęsusio kosulio, veikia tiesiog stebuklingai. Tai ir išdalinau savo atsargas giminiečiams, draugams, vaikų mokytojams. Islandinės kerpenos negalima daug rinkti, bet visada galima rasti išdraskytų kerpynų, nes jas mėgsta ėsti stirnos ar elniai. Susirenku išdraskytas, atsargiai išpešu po vieną kitą šakelę iš gausių sąžalynų. Ant keliuko randu labai įspūdingą „tiūtę“ – kūdikišką čiulptuką. Tokio nė vienas maniškis neturėjo, visas guminis, natūralus. Pakeliu ir jį, atsinešusi namo paerzinu aštuonmetę Marcelę, kad jei elgsis kaip lėliukas, tai padovanosiu tiūtę. Gal ji dar prisimena saviškę, sugraužtąją, nes juokiasi ir purto galvą.
Grįžus namo mane pasitinka ožkos daina. Jauniausiajai atšilo oras ir pakilo noras… Bet buvo užkimšta visa pušele iš mūsų retinamo pušynėlio. Pušelė per 1-2 dienas bus nužievinta ir nukeliaus ant daržą juosiančios šakų tvoros, po kuria vasarą gyvena pelės, žalčiai, lizdus suka medšarkės bei kita plunksnuota smulkmė. O kol kas ožkų aptvare betvarkė, vadinama „ožkų bebrynu“. Susirenku kiaušinius, iš tolo apžiūriu triušės lizdą, ar nepamatysiu ko nors jame krutant ir grįžtu namo skusti bulvių vakarienei. Po miškinio pasivaikščiojimo ir svetimų grožybių apžiūrėjimo kur kas smagiau grįžti prie Marcelės, ožkų bebrynų ir kasdienio bulvių skutimo.
Leave a Reply