Copyright Samanotas 2019
Mano galvoje kažkada buvo tiek daug istorijų… Vėliau vaikai, darbai, rūpesčiai tas istorijas pakeitė mintimis apie tai, ką ir kaip daryti. tai irgi buvo įdomu. Bet štai šį rytą viena istorija tiesiog ėmė ir iššoko… jei norit, galit paskaityti prie ryto kavos…
Tamsus senas eglynas palei raistą. Eglės kyla į viršų, smailios viršūnės bando nudurti saulę. Būnant po jomis jauti, kad tai jau padaryta, saulė nudurta ir viskas skendi prieblandoje. Amžinoje visžalių medžių žalioje prieblandoje. Žemė minkšta nuo samanų ir nukritusių eglių spyglių. Drėgna ir ramu, prislopintos spalvos ir garsai. Miškas. Iš raisto pusės padvelkęs vėjas atneša gailių kvapą.
Ten gyvenu aš. Mažoje sukiužusioje rąstų trobelėje, lentomis dengtu stogu, mažais langais ir išklibusiomis durimis. Aplink namelį jokių ženklų, kad kas nors čia gyvena. Nei gėlių, nei takų, nei daiktų. Jei daiktais nelaikysime, seno kiauro surūdijusio kibiro, besimėtančio po langais, vieno suplyšusio sprtbačio ant tako ir seno bedurio šaldytuvo po eglėmis. Nežinau kas ir kada atvilko šiuos daiktus į mišką, bet jie ne mano ir aš jų neliečiu. Jie gyvena savo gyvenimą, aš – savo. Kaip ir eglės bei gailiai. Visi mes tiesiog esame šalia vienas kito. Ir nelendame į vienas kito gyvenimus.
Kiek toliau paėjus nuo trobelės, ten, kur eglynas užleidžia vietą lapuočiams, atviroje pievoje auga mano daržas. Šiek tiek daržovių – bulvių, morkų, burokų, kopūstų, žirnių, pupų, svogūnų ir česnakų. Tarp jų visur kyšo stebuklingos žolės. Dilgėlės, balandos, žliūgės, kiaulpienės ir varpučiai. Tai jų daržas, daržovės čia tik… kaip čia vadino tame pasibaigusiame pasaulyje?… A, daržovės čia tik toleruojamos. Bet ir joms kuo puikiausiai sekasi išgyventi pasislėpus nuo įkyrių saulės spindulių, staigių liūčių ir kenkėjų vabzdžių. Tiesą pasakius, jau seniai nebemoku skirstyti vabzdžių, augalų, grybų į kenkėjus ir pozityvius veikėjus. Jie visi tiesiog yra. Kaip tas senas šaldytuvas eglyne. Šalia daržo pašiūrė, sunarstyta iš senų lentų, asbestinio šiferio ir vielų, ten gyvena 5 vištos, gaidys, ir kelios antys. Palei sieną triušių gardas. Kiek toliau pievelė, kur ganosi kelios ožkos ir ožys. 2 aviliai pamiškėje. Visa tai yra mano maistas. Daržovės, žolės, kiaušiniai, pienas ir kartais koks ožiukas ar triušis mėsai. Visus juos labai saugau, nes netekusi nežinau ar rasiu kitus. Visi dingo. Kartu su žmonėmis…
Paskui visur laksto nedidelis šunelis. Jis pats mane surado. Nežinau jo vardo, amžiaus ar veislės. Jis nežino mano vardo. Aišku ir amžiaus, nes aš jau pati neprisimenu kiek man metų. Tiesą pasakius, neprisimenu ir savo vardo, kam jis man, vis tiek nebeliko kam prisistatyti… Tikiuosi, kad šunelis buvo dar jaunas, kai atbėgo čia. Nes taip kiek ilgiau pabus kartu. Kito neturiu ir jau neturėsiu. Su šuneliu lengviau, smagiau vaikščioti po mišką, raistus, pievas.
Kiek laiko čia gyvenu? Ilgai, metų neskaičiuoju. Seniai, seniai iki mano trobelės vedė išmindytas takas. Juo ateidavo žmonės. Gana dažnai. Jie norėdavo, kad papasakočiau kaip aš gyvenu, kuo maitinuosi, klausinėdavo apie žoles, daržus, grybus. Klausdavo, kodėl tu čia gyveni? Ar tu visiškai viena? Ar nebijai? Siūlydavo – gal tau padėti? Skirti butą artimiausiame mieste ar apleistą trobą kaime? Atvežti batono ir dešrelių? Makaronų ar kruopų? Prašydavo – gal galiu nufotografuoti? Ar galėtum parduoti žolių, kurios padėtų suplonėti, atjaunėti, pagražėti, atsiauginti plaukus ir… ai, patys dar žinot ko. Nemėgau pasakoti, bet net jei ir būčiau mėgusi, jiems tai nerūpėjo. Pasidairydavo aplinkui ir patys sau sukurdavo mano istoriją. Mačiau tai iš žmonių akių, kaip jos keisdavosi besidairant, kaip nušvisdavo ar, atvirkščiai, apsiblausdavo nuo to, ką jiems pasiūlydavo vaizduotė. Žmonių nepasiilgstu. Pasiilgstu tų istorijų, kurias apie mane man papasakodavo jų akys. Jose aš būdavau išduota mergelė, pasitraukusi į tankų eglyną po bernelio apgavysčių. Slibino pagrobta princesė. Pabėgusi iš kalėjimo nuodytoja ar abortininkė. Narkomanė. Sena ragana, žinanti daugybę burtų ir pažįstanti tūkstantį žolių bei jų lotyniškus pavadinimus. Žolių irgi neparduodavau, nes man nereikalingi pinigai. Tiesiog paduodavau, kas po ranka pakliuvo, ar senos vantos galą, ar išrinktas iš spanguolių šiukšles, ar šiek tiek bet kokių džiovintų žolių, kurias pati užplikiusi gerdavau. Žmonėms tai tikdavo, svarbu paduodant nustatyti iškilmingą miną ir žolės įgydavo stebuklingų savybių.
Žmonių istorijos praskaidrindavo mano dienas. Nes iš jų akių patekusios į mano protą, jos apsigyvendavo trobelėje ir linksmindavo mane dar kelias dienas po to, kai svetimos akys iškeliaudavo į savo pasaulį. Nes tiesa buvo kur kas paprastesnė, niūresnė ir liūdnesnė. Aš buvau paprasta moteris. Nei per daug išduota, nei per daug mylėta, nei per daug bloga, nei per daug gera. Tiesiog eilinė, įprasta moteris, gyvenanti eglyne. Aš miegodavau naktį, būdraudavau dieną, kartais vasaros karštyje vidurdienį priguldavau pogulio. Pusryčius valgydavau ryte, vakarienę – vakare. Mėnesinės būdavo kartą per mėnesį, sloga užpuldavo 1-2 kartus per metus. Nagus karpydavau kartą per savaitę, plaukus – kartą per metus. Einant laikui ant veido daugėjo raukšlių, o plaukai vis žilo ir retėjo. Bet, aišku, jiems tai visiškai nerūpėjo, žmonės visada nori neįprastų istorijų. Ir kuo ilgiau aš tylėjau, tuo istorijų daugėjo. Man tai patiko. Gyvenau tomis istorijomis, kartais ir pati jas kurdavau. Apie tuos klausinėtojus. Bet jie per daug kalbėjo, tai daug neprikursi. Istorijoms reikia tylos. Todėl lengviau sukurti istoriją apie eglę, nei apie daug šnekantį žmogų.
Mano dienos bėgo tyliai ir paprastai. Ryte keldavausi su saule ir iki pusryčių apeidavau vištas, ožkas, triušius, susirinkdavau kiaušinius, ką tik pamelžtą pieną, išsiraudavau tiek daržovių, kiek reikės pusryčiams ir pietums. Tiesą pasakius, dažniausiai pusryčiai ir pietūs būdavo tas pats patiekalas, nes kiek gi čia reikia gaminti, kai gyveni visiškai viena. Va, prisimenu, kai… ne, nieko nebuvo…
Grįžusi užkurdavau geležinę krosnelę, užkaisdavau kiaulpienių žiedų arbatos, išsivirdavau pusę tuzino kiaušinių ir daržovių troškinį ar sriubą, pusę maisto suvalgydavau, kitą pusę palikdavau vakarui. Ir keliaudavau į mišką. Rinkdavau grybus, kuriuos vėliau džiovindavau. Uogas, kurias irgi džiovindavau. Nebuvo iš ko virti uogienės, cukraus neturėjau, o medus per daug brangus man ir bitėms. Bet iš džiovintų uogų, laukinių obuolių ir kriaušių galima išsivirti labai skanią saldžiarūgštę sriubą žiemą. Rinkdavau vaistažoles. Statydavau kilpas zuikiams ir stirnoms. Nedažnai juos pagaudavau, bet kai pavykdavo būdavo tikra šventė. Ypač šuneliui ir vištoms. Aš irgi mėgau mėsą, bet galėjau apsieiti ir be jos. Tiesiog kilpos priversdavo mane dažniau išlįsti iš tamsaus eglyno ir istorijas pakeisti ilgesniu pasivaikščiojimu. Rinkdavau, medžiodavau, ieškodavau, visada kažką atsinešdavau į savo trobelę ir likusią dalį dienos tvarkydavau ką atsinešusi. Suvalgydavau vakarienę, uždarydavau vištas, paduodavau kiaulpienių triušiams, pamelždavau ožkas ir eidavau gulti. Iš ryto atsikėlus laukdavo tokia pati diena. Kai lydavo, niekur neidavau, tik pas gyvulius. Likdavau su savo istorijomis. Nemėgau tų dienų, nes kartais istorijos mane įveikdavo ir priversdavo likti namuose net ir pagerėjus orui. Turėdavau jėga iš jų ištrūkti, išsiveržti, pabėgti. Žinokit, nėra taip lengva ištrūkti iš istorijų, kurios gyvena tavo galvoje… Žiemą vaikščiodavau trumpiau, vasarą ilgiau. Bėgo metai.
Staiga, nei iš šio, nei iš to žmonės liovėsi vaikščioję takeliu. Ne iš karto tai pastebėjau, tik kai takelis pradėjo užželti žole ir samanomis. Vis tiek, į tą pusę niekada neidavau. Mano daržai, ūkis, kilpos ir pasivaikščiojimai buvo kitoje pusėje, už namo. Kasdien stengdavausi eiti kitu keliu, kad neliktų ryškių pramintų takų samanose ar žolėje. Takas prie mano trobelės buvo tik vienas, tas, kuriuo aš pati niekada neidavau. Kažkada juo parskuodė svetimas nedidelis šunelis, tarsi būtų kažko išsigandęs, ir po jo daugiau niekas neatėjo. Aš to nepastebėjau.
Pradėjau pastebėti gerokai vėliau, net ne tada, kai takas užžėlė. Tada, kai pamačiau, kad dingsta istorijos. Kur kas daugiau laiko praleisdavau darže, miške, raiste. Kur kas rečiau pasitaikydavo dienų, kai tekdavo veržte išsiveržti iš trobelėje uždarančių istorijų. Kur kas daugiau surinkdavau grybų, uogų, obuolių. Toliau nueidavau. Pradėjau valgyti ne tik pusryčius ir vakarienę, bet ir pietus. Maistas pasidarė įvairesnis, avilių jau ne du, o trys. Rūbai užlopyti ir dažniau skalbiami. Istorijos sklaidėsi ir tirpo ore, kaip pernykštis sniegas po mano eglėmis. Ir man staiga pasidarė liūdna.
Pasiilgau ne žmonių. Mano vantos dabar nenugnaibytos, varginančių takų ir kvailų klausimų nebelikę. Bet tos jų akys… Besikeičiančios kai vaizduotė kuria mano istoriją… Šito man taip stipriai trūksta…
Ačiū, kad rašot, gera skaityti.