Copyright Samanotas 2019
Šis pasaulis toks didelis, stebuklingas ir keistas. Aš kasdien jį stebiu ir stebiuosi. Vakar nustebino gervių balsai. Sausio 31 diena ir gervės… Bet labiau stebina žmonės. Gal todėl, kad gyvenu vienkiemyje vidury miškų ir raistų, o gyvus žmones pamatau maždaug kartą į savaitę. Kiekvieną kartą pabendravusi valandėlę aš turiu kelias valandas galvoti ir rūšiuoti mintyse apšnekėtus dalykus. Kai kurie man jau visai nesuprantami, kai kuriuos dar sugebu atgaminti iš savo ankstesnio gyvenimo mieste. Laikas ir pinigai yra iš tų dalykų, kurie man jau sunkiai besuprantami…
„Tai jums gerai, jūs turite daug laiko“ sako senas geras draugas ir matau, kad šiek tiek pasimeta tai pasakęs. Jis anksčiau dažnai atvažiuodavo pas mus, atveždavo vaikams lauktuvių, pabūdavo kelias dienas. Žino, kad mes valgome tik naminę duoną, savo užaugintas daržoves, savo užaugintą ar sumedžiotą mėsą, savo vištų kiaušinius. Turi visas mano knygas, matė, kaip buvo rašoma pirmoji, kai laukiausi trečio vaiko, ruošiau maistą vestuvėms mūsų svečių namuose ir vedžiau seminarus. Žino, kad mūsų visi 3 vaikai nematė darželio. Jis turi verslą, darbuotojus. Ne per didelį, bet normalų. Iš jo sužinau apie madingus Vilniaus barus ir naujus serialus. Nei vienų, nei kitų aš nepažįstu. Jis visiškai neturi laiko…
Mano brolis irgi vadovauja įmonei, gražiai įmonei, kur dirba neįgalūs žmonės. Susitikus visai šeimai, kur atsinešu vytintos žvėrienos, naminės duonos, savo rūkytų kumpių, raugintų daržovių, jo paauglė podukra užpuolė – o kodėl jūs negaminate? Brolis ramiai atsakė, kad jie neturi laiko. Kad viskas kainuoja. O kaina gali būti arba pinigai, arba laikas, skirtas kažkam pagaminti. Jo įmonė gamina popierinius daiktus – piešimo albumus, sąsiuvinius ir panašiai. Jis žino, kas kiek laiko užima.
Vyras sako – laiko nėra, čia tik žmonių išmislas. Jis mėgsta skaityti filosofus, turi tam laiko. Štai neseniai nėjo gulti iki išnakčių, kai šiaip keliauja į lovą tuoj po mūsų su Marcele, apie 9 valandą. Klausiu – ką tu taip ilgai veikei? Sako, skaičiau apie cinikus. Aaaa, kinikus, prisimenu kažką iš filosofijos paskaitų. Aha, apie Diogeną. Skaityti skaito, bet su laiku visiškai nedraugauja. O aš esu punktuali iki išprotėjimo, bet koks net minutės pavėlavimas man įvaro panikos priepuolį. Be laikrodžio galiu pasakyti kiek dabar valandų, apsirikdama gal 10 minučių. Vyrui patinka, kad laiko nėra, o man jis realus ir apčiuopiamas. Ilgainiui jis išmoko šiek tiek mažiau vėluoti, o aš ramiau žiūrėti į vėlavimą…
Žmonės sako – vaikus auginti labai brangu. Žiūriu į saviškius tris, vyriausiajam tuoj 19, viduriniajam bus 16, Marcelei jau 8 metai. Niekaip nesugebu suskaičiuoti, kiek jie kainavo. Užaugo irgi patys, čia buvo visai mažyčiai, o dabar jau už mane didesni. Nesugebu suskaičiuoti nei laiku, nei pinigais kiek kainavo jų auginimas. Visi tie metai buvo ištisa mūsų gyvenimų pynė, kai „jie“ ir „aš“ prarasdavo prasmę ir tapdavo „mes“. To niekaip neįkainuosi. Sauskelnės kainuoja tiek pat, kiek ir atsitiktinis vyno butelis ar šokoladas, kurį nusiperku tada, kai jie man įgrista iki gyvo kaulo.
Šitas darbas geras, apsimoka tokį dirbti, gerai už jį moka. Mes su vyru kažkada sėdėjome ir skaičiavome, kiek kainuoja jo darbas. Beje, neblogas buvo, ministro patarėjo. Kainavo važinėjimas (kasdien 40 km pirmyn ir 40 km atgal), kostiumai, jų valymas. Pietūs restoranuose, juk su ministru sumuštinių nevalgysi. Dar kitos smulkios išlaidos. Paskaičiavus nusprendėme, kad mums labiau apsimoka per mėnesį atsitiktinai uždirbti kelis šimtus eurų, nei kasdien leisti laiką valdiškame darbe. Taip vaikai ir vėl turėjo abu tėvus ištisą parą po ranka, aš turėjau vyrą, į kurį galėjau kreiptis pagalbos ir paguodos kai tik man prireikia, o automobilis nebespjaudė išmetamųjų dujų kiekvieną mielą darbo dieną.
Mes neturime dušo ir tualeto namuose. Einame į lauko tualetą, kompostuojamą tualetą. O prausiamės pirtyje, kurią kuriame 2 kartus per savaitę. Virtuvėje bėga šaltas vanduo ir prijungta automatinė skalbimo mašina. Kompostuojamam tualetui nereikia daug kainuojančių ekologiškų valymo įrenginių, jų priežiūros, energijos, valymo chemijos, nei šūdsiurbio, atvažiuojančio išsiurbti duobės. Tereikia kibiro kakučiams ir nedaug kainuojančio gudraus įrenginio, atskiriančio sisiuką nuo kakučių, todėl tūlike nėra kvapo. Sysiukas atskiedžiamas vandeniu ir juo gali būti laistomi vaismedžiai, kai reikia papildomo azoto. O kakučiai 2 metus pagulėję komposto dėžėje pavirs puikia trąša. Dabar ten kiaušinius deda žalčiai. Virtuvės nuotekos subėga į naminį valymo įrenginį – žemėje iškastą negilią duobę, vamzdis uždengtas senu kibiru, kad sugaudytų riebalus, o duobėje pilna medžio skiedrų, kurios valo vandenį. Kartą metuose reikia pakeisti skiedras. Naudoju tik bekvapius skalbiklius ir indų ploviklius ir daugiau jokios chemijos. Man nereikia uždirbti pinigų valymo įrenginiams, nereikia leisti laiko plytelių blizginimui. Vakare, eidamos su Marcele tamsoje į tualetą apžiūrime žvaigždes, o pirtis nuplauna net blogą nuotaiką. Vietoje to, kad leisčiau laiką uždirbdama pinigus tulikui, aš minkau duoną.
Viskas yra mūsų galvose. Gal tikrai nėra nei laiko, nei pinigų?…
Leave a Reply