Šalčio pilnatis…

Lauke plieskia mėnesiena, kai pusę penktos einu į lauko tualetą. Oras trapus ir blizgantis. Bijau garsiau įkvėpti, kad visas pasaulis nesudužtų. Lauke 15 laipsnių šalčio. Palei kojas malasi ciūcikas Ycikas. Jis irgi stengiasi neloti ir neatsilikti nuo manęs, kad tik nepalikčiau lauke. Ir kad nepražiopsotų kačių pusryčių. Kačių pusryčiai yra vienas iš dviejų svarbiausių įvykių kasdieniniame jo gyvenime. Kačių pusryčiai ir šunų vakarienė. Dar desertinė dešra ir kasrytinis ūkio apėjimas su manimi. Jis yra tikras agrodogas, lesinantis vištas, pagaunantis pabėgusius triušius ir varantis ožkas iš kiemo į aptvarą.

Lauke plieskia pilnatis, ir aš jaučiuosi tokia pati kaip ji – pilna, apvali, rami, neveikli. Kol neatsikrausčiau į šį kaimą Dzūkijos raistynuose, kur visi šviesos triukšmo židiniai labai toli, nežinojau, kaip smarkiai mane gali veikti mėnulis. Tamsus dangus su ryškiomis žvaigždėmis ir nuostabiu jaunaties pjautuvu ragina dirbti, judėti, kurti. Delčia liepia raugti kopūstus. O pilnatis tiesiog priverčia sėdėti savo fotelyje ir megzti. Naktimis ji sukviečia pačius keisčiausius sapnus, tą pastebėjo visi šeimos nariai. Kol ryte atsigauni nuo pilnaties sapnų, spėja praeiti ištisas pusdienis. Ir nebūčiau moteris, jei mano kūnas ir jo ciklai neprisiderintų prie mėnesienos naktų. Taip taip, ta mistika yra reali…

Pilnatis ir sausas šaltis nėra palankūs kūrybai. Štai ir dabar berašydama turėjau viską mesti ir vėl bėgti į lauką, atsinešti malkų, kad vaikus galėčiau pakelti jau prašilusiuose namuose. Pilnatis liepia sapnuoti net dieną, o sausas šaltis verčia viską įsielektrinti. Atėjusi į mano fotelį katė glostoma net svaido žiežirbas, o šukuojami ploni ir švelnūs Marcelės plaukai stojasi piestu. Aš irgi kibirkščiuoju, pykstu ant sauso oro, limpančių prie veido plaukų, Yciko, draskančio man plikas kojas, kai reikalauja kačių pusryčių ir ant sūnų, kurie kalti tik tuo, kad yra paaugliai. Gerai, kai ieškai ant ko papykti, paaugliai tada kuo puikiausiai tinka. Kur kas veiksmingiau aprėkti juos, nei TV žinias ar naujienų portalus. Todėl aš rėkiu ant jų, o vyras – ant žinių. Vienas ant kito niekada nepykstame, nes tada mūsų pasaulyje nebūtų su kuo pašnekėti. Kartais iš pykčio keliauju į virtuvę ir ten lipdau koldūnus su džiovintais grybais ir konservuota briediena. Darbas virtuvėje, kai viskas daroma rankomis labai padeda. Užpuolus pykčiui, nerimui, depresijai ar kitiems negalavimams visų pirma reikia eiti į virtuvę minkyti tešlos. Bet kokios – bandelių, duonos, makaronų ar koldūnų. Viskas išsiminko, išsispaudžia, išsikočioja, pabandykite patys. Visiems susėdus prie stalo su koldūnais, pykčiai tiesiog išgaruoja.

Turbūt dėl to terapinio minkymo-pjaustymo-kočiojimo man ir vėl nepavyko nusipirkti virtuvinio kombaino. Šis pirkinys tampa anekdotiniu. Du virtuvinius kombainus esu sunaudojusi iki drožlių – taip, kad nebeliko nei priedų, kurių plastmasė neatlaikė aktyvaus naudojimo, nei motoro. Trečią perku jau kokius 7 metus… Kai tik gaunu honorarą už knygas, vis suplanuoju sau asmeninį pirkinį. O kas gali būti asmeniškiau už virtuvinį kombainą? Pirmą kartą nuėjau į didelę technikos parduotuvę. Valandą stovėjau prie lentynos, bandydama atsirinkti kurį įsigyti. Rinkimas vyko taip – pirksiu brangesnį ir kuo geresnį. Su tais priedais kurių man reikia. Taip… mėsmalę turiu atskirai, sulčių nespaudžiu, citrusų sulčiaspaudės gyvenime nesu panaudojusi, tešlą minkau tik rankomis, bulves tarkuoja kita mašina, dar mano tėvams priklausiusi ir vyro vėl sutaisyta, griežinėliais gražiau suraikau mandolina, o daržoves geriau supjaustau japonišku virtuviniu peiliu, visokių, atsiprašant „koktelių, smūčių, glotnučių“ nevirškinu tiesiogine to žodžio prasme, o sriubą geriau pertrina rankinis blenderis… Ėjau per lentynas ir iš parduotuvės iškeliavau su paprastu, nuo vaikystės pažįstamu mikseriu, nes pasirodė, kad aš rankomis neįveikiu tik vieno darbo – plakimo. Čia jau mano silpnybė, niekaip neištreniruoju savo rankų raumenų taip, kad galėčiau išplakti iki putų baltymus ar grietinėlę… Bet silpnybės juk suteikia mums savotiško žavesio… Po to karto dar kelis kartus bandžiau ieškoti virtuvinių kombainų, bet visada baigėsi panašiai. Paskutinį kartą vietoje jo nusipirkau siuvamąją mašiną…

Va, matot, ką daro mėnesiena. Pradėjau apie šaltį ir dūžtantį nuo skaidrumo pasaulį, Yciko pusryčius, o baigiau tokia buitine gaida, virtuviniais kombainais… jau geriau keliausiu atgal į virtuvę ruošti pusryčius vaikams. Tegul jie keliauja sotūs į mokyklą ir ten pykdo mokytojus. O aš liksiu savo fotelyje su katėmis ir mezginiu, soti, apvali, pilna ir rami kaip tas mėnulis, plaukiantis per šalčio sustabdytą pasaulį…