Atsiskyrėlė ir voras

Neseniai perskaičiau štai tokį haiku, per kelias dienas jis išaugo ir virto istorija.

don’t worry, spiders,
I keep house
casually

Šį rytą kalnų viršūnės ir vėl nutūptos debesų. Debesys lengvai, žaismingai atskrenda visi būriu, kaip avių banda, ir nutūpia ganytis ant Zhang kalno viršūnės, laigo po išsikraipiusių pušų šakas ir skanauja ilgus spyglius. Debesys kaip avelės, aišku, banalus palyginimas, kurį rasite visose vaikiškų eilėraščių knygelėse, bet kaip ir visi vaikiški palyginimai bei apibūdinimai yra be galo tikslus. Ir savo banalumu itin priimtinas mūsų suaugusiam, bet vis dar tokiam vaikiškam protui. Bet tegul sau tie debesys ganosi po spyglius, mums svarbiau tai, kas vyksta po debesimis, po pušimis, nukritusių spyglių paklotėse.

Zhang kalno viršūnę apklėtusiame miške auga vien pušys, žemiau jos persipina su pirmaisiais lapuočiais, o apačioje jau visos džiunglės. Dar žemiau slėnyje – tarp griuvėsių augantis jaunuolynas. Jauni medeliai įsitvirtinę tarp gelžbetonio ir plytų sienų, jų šaknys baigia išardyti asfaltą ir šaligatvio plyteles. Medžiuose gyvena paukščiai, po jais ganosi laukiniai gyvūnai. Kartais, kai ramiai stovi Zhang kalno šlaite prie urvo ir atsipalaidavęs stebi pasaulį, atrodo, kad kalne ant pušų besiganančios debesų avelės ir griuvėsiuose besiganantys laukiniai elniai yra vienas kito atspindys. Griuvėsiai – tai skaidriame kalnų ežere atsispindinčios aštrios kalnų viršūnės, kur net pušys neauga, jauni, žmonių pasaulį naikinantys medeliai yra pušų, beardančių senovines uolienas atspindžiai…

Bet nėra laiko čia stovėti ir grožėtis abiem pasauliais, nusprendė aja, susikaišė išslydusius iš po vytinės virvės tamsiai rudo ilgo sijono palankus atgal po virve, kad netrukdytų ropštis uolomis, pasitaisė ant nugaros kabančio krepšio diržus ir nuropojo toliau, tarp pušų. Ten, tarp nukritusių pušų spyglių, drėkinami besiganančių kalno viršūnėje debesų avelių, augo maži, balkšvi grybai. Aja juos rinko, graibė kartu su spygliais ir dėjo į krepšį. Sauja po saujos, žingsnis po žingsnio, medis po medžio, iki pat uolų tarpeklio ir tada kiek žemiau atgal tuo pačiu keliu, kol krepšys prisipildė. Viršų uždengė nulaužytomis pušų šakomis, kad grybai nebyrėtų ir nedžiūtų. O tada vos įžiūrimu takeliu žemyn, ten, kur pušys pradeda susipažinti su pirmaisiais lapuočiais. Atsargiai, akmeniniu takeliu, kad koja nepaslystų, kad iš po jos neištrūktų palaidas akmuo. Nes sulūžusi ar net išnarinta koja reikštų mirtį. Nes niekas jos neišgelbėtų ir neišgydytų, nes niekas neparūpintų maisto, vaistų nei gėrimų. Nes nieko nebeliko.

Tiesą pasakius aja apie mirtį negalvojo, nes jos nebijojo. Matė daug mirčių, su jomis susitaikė. Susitaikė ir su tuo, kad teks pamatyti dar vieną žmogišką mirtį – saviškę. Gal net jos laukė. Bet instinktai daro savo, o likus vienai instinktai ėmė viršų, todėl kojas eidama stačiu keliu dėliojo labai atsargiai. Maždaug kaip kalnų ožka ar debesų avinas. Takelis vedė prie olos kalno šlaite.

Aja atsiduso, nusiėmė sunkų krepšį nuo nugaros, nusivalė kojas olos prieangyje, nusiavė sandalus ir įlindo į vidų. Čia buvo namai.

– Labas, – pasisveikino įėjusi švariomis kojomis į akmeninį urvą. Ją pasitiko visiška tyla. Galima buvo pamanyti, kad ji sveikinasi su namais, atlieka šventas šventų namų apeigas, skirtas pagarbinti paskutinį saugų prieglobstį paskutiniam gyvam žmogui. Tai rodė ir jos basos kojos ant šaltų akmeninių grindų. Ir tos pačios grindys – švarios kaip marmuriniai didžiųjų bankų vestibiuliai dingusiame pasaulyje. Tačiau tai nebuvo tiesa, aja nebuvo mėgėja ką nors garbinti. Nematė reikalo. Be to, buvo realistė ir suvokė atsitiktinumo svarbą gyvenime. Va taip atsitiko, ji tiesiog atsitiktinai liko vienintelė šiame pasaulyje. Ir ką begarbintų, vis tiek jos laukė paprasta pabaiga. Lygiai tokia pati, kaip visų žmonių. Ir ne tik žmonių. Visų. Tą pabaigą ji jau seniai priėmė į save, su ja susitaikė, o dabar tiesiog gyveno. Valgė, kai buvo alkana, gėrė, kai ištrokšdavo, atsargiai karstėsi kalno šlaitais, kad nenusisuktų sprando ar nenusilaužtų kojos, rinko valgomus kalnų augalus ir grybus, žvejojo kalnų upėje, kartais kilpa pasigaudavo kiškį ar kokį paukštį. Jai tiesiog patiko švarios grindys po švariomis basomis kojomis. O kadangi laiko turėjo į valias, tai dalį jo galėjo skirti akmeninių grindų plovimui.

Beje, jei nuo grindų akis pakelsite į viršų, tai šventyklos vaizdas iš jūsų vaizduotės iš karto dings. Švarios akmeninės grindys kalnų oloje yra tokia retenybė, kuri iš tiesų pirma patraukia akį. Ir baltos ajos kojos po tamsrudžiu, apačioje sudrėkusiu ir apkibusiu spygliais sijonu irgi sustiprino šventyklos miražą – basa nekalta vestalė tarp akmeninių aptrupėjusių kolonų… Ola buvo tikra ola, nelygiomis sienomis, tamsiais plyšiais ant akmeninių lubų, kurie neaišku kur baigiasi ir nežinia kas gali ten lindėti. Sienos nukabintos džiovintomis žolėmis, grybais ir vaisiais. Matyti vienas kitas džiovinamas kailis, plunksnų ryšeliai, audeklo maišeliai su įvairiomis maisto atsargomis ar rūbais ir visokiais kitokiais atsiskyrėliškais reikmenimis. Bet aja sveikinosi ne su savo būstu, rakandais ar nepriekaištingai švariomis grindimis.

Įėjusi į vidų savo švariomis baltomis kojomis nužingsniavo tiesiai prie didžiulio uolos luito, atstojusio stalą. Akmuo buvo įskilęs iki pat vidurio, aja pasilenkė prie plyšio ir įsižiūrėjo į jį. Tada patenkinta linktelėjo galva ir iš kišenės kažką išsiėmė. Net nesimatė ką turi savo pirštuose, laikė lyg žiupsnį druskos. Atsargiai, net stengdamasi stipriai nekvėpuoti, įkišo pirštus į uolos plyšį.

– Skanaus, – pasakė. – Radau ją pušyne, tikiuosi patiks. Tuoj viskas įšils ir galėsi pasigauti pats. O dabar einu ką nors suvalgysiu, išalkau kaip vilkas. Pririnkau pilną krepšį grybų, ilgam užteks. Jei tik orai leis viską išdžiovinti…

Aja nuėjo prie sienos, nukabinėtos maišeliais, pasirausė viename, kitame, ištraukė saują kažkokių džiovintų vaisių, kelis gabaliukus džiovintos mėsos ir kramtydama grįžo į saulėkaitą prie olos angos. Ten atsisėdo ant atsikišusio akmens ir ramiai įsistebeilijo į griuvėsių jaunuolyną apačioje. Nieko negalvojo, nieko nematė, tik vėją, šilumą ir šviesą. Ji jau seniai buvo išmokusi taip gyventi, neplanuodama, negalvodama, prisitaikiusi prie gamtos sąlygų, tiksliai žinodama tik vieną dalyką, kad tikrai kažkada mirs. Galbūt tada kartu su ja baigsis ir žmonių giminė, tokios mintys iškildavo jos galvoje kelis pirmus metus, kol dar nebuvo susiliejusi su aplinka. Vėliau suprato, kad šito ji iš tiesų negali tiksliai žinoti, todėl tai ir neturi rūpėti. Ir tada pavyko susilieti neišsiskiriant iš kalno vaizdo. Ji tebuvo viena iš kalnų olų gyventojų, kokių visada buvo ir visada bus. Vienintelis dalykas kuris ją skyrė iš kitų – tai švarios olos grindys. Ir dar tai, kad savo oloje ji turėjo mažą kalno modelį, kuriame buvo olos modelis su savo gyventoju. Uolos luitas atstojantis ajai stalą, apsuptas blizgančių grindų, buvo jos mažasis Zhang kalnas. Plyšys jame – tai dar viena Zhang kalno ola. O voras, ten rezgantis savo tinklą, buvo mažas, piktas ajos prototipas. Vorui ji ir atnešė kažkokį vabzdį, kurį pagavo grybaudama, atidavė nekvėpuodama, kad per daug nesujudintų tinklo, su voru ir sveikinosi.

Ajai pačiai atrodė keista, kad po tiek metų atsiskyrėlės gyvenimo, kai jau atrodė, kad net su savimi nustojo kalbėtis, staiga prieš gerą pusmetį atrado vorą ir staiga apėmė bendrystės jausmas.Tas jausmas buvo daug stipresnis nei bendrystės jausmas su žmonėmis, kai jų dar buvo. Žmonėms išnykus ji oloje gyveno beveik 20 metų, žvejodama, medžiodama, rinkdama augalus ir grybus ir nė karto net nepagalvojo, kad būtų smagu prisijaukinti kokį ežį ar varną, kad turėtų su kuo pasišnekėti. Ji taip gerai sugebėjo susilieti su kalno gyvenimu, kad visi gyvi padarai – kiškiai, ežiai, voverės, stirnos, zylės, žvirbliai ir varnai, o kartais net ir vabzdžiai, buvo jai tik baltymų šaltinis. Šnekėtis su jais atrodė taip pat beviltiška kaip su kokiu melionu. Su savimi šnekėtis ji nematė prasmės, nes žinojo viską ką gali sau pasakyti, o apsimesti kad šnekasi ne su savimi, o su melionu atrodė kvaila. Ji nemėgo nieko apgaudinėti, nei savęs, nei melionų. Gal tai ir buvo priežastis, dėl kurios jai pavyko išgyventi likus vienai.

Bet tas voras ają sutrikdė. Ai, beje, gal jums kyla klausimas, kodėl „“aja“ rašau iš mažosios raidės? Jai pačiai nekiltų tokių klausimų. Ji buvo vienintelė, todėl nebeliko didžiųjų raidžių, nebeliko tų, kuriuos vertėjo pagerbti išryškinant vardus. Aišku, galima būtų ają vadinti tiesiog žmogumi ar moterimi, bet ji apie save galvojo kaip apie ają, vieną iš kalno gyventojų, niekuo neišsiskiriančią iš kitų – medžių, uolų, žuvų, vabzdžių ir gyvūnų. Grįžtam prie voro.

Voras buvo lygiai toks pats kaip aja. Atsirado neaišku iš kur ir apsigyveno jos stalo plyšyje, ten patogiai įsitaisė, nusimezgė tinklus ir pradėjo medžioti. Valydama grindis aja netyčia iš apačios pažvelgė į stalą atstojantį uolos luitą, pastebėjo įtrūką šone ir aplink ją sumegztus tinklus. Ir staiga pati tarsi atsidūrė mažojoje didžiosios kalno olos oloje. Pasaulis pasaulyje ją tiesiog sukrėtė. O sukrėtimai nepraeina be pasekmių. Pasekmė buvo tokia, kad aja pradėjo šnekėti. Su voru. Ir pradėjo rinkti muses ir kitokius voro skanėstus. Visiškai lygioje ajos gyvenimo sienoje, kuri padėjo susilieti su aplinka ir taip išgyventi, atsirado mažas įtrūkimas, plyšelis. Plyšeliai ir įtrūkimai nėra atsitiktinumas, tai yra dėsningumas. Kur atsiveria plyšelis, atsiranda silpna vieta ir anksčiau ar vėliau kažkas nuo kažko atskyla, atplyšta, sugriūna. Štai ir dabar aja sėdėjo, kramtė džiovintą mėsą ir galvojo apie vorą. „Kiek laiko gyvena vorai?“ mąstė ji. „Iš kur jis čia atkeliavo? Gal reikėtų kur nors kituose kalno įtrūkimuose paieškoti jam draugo? O gal draugės? Kuo skiriasi vorų patelės nuo patinų? Kaip jie poruojasi? O jei vėliau mano oloje prisiveis visa vorų armija, kaip išlaikysiu švarias grindis?“ Užsigalvojusi aja visiškai atitolo nuo ją supančios aplinkos. Nebejautė, kad saulė pasisuko ir dingo už kalno šlaito, vėjas aprimo, griuvėsius apačioje užklojo tirštas rūkas, nebejautė net džiovintos mėsos skonio savo burnoje. Štai kodėl ji taip neatsargiai pašoko išgirdusi kažkokį plazdėjimą savo oloje. Štai kodėl taip staigiai puolė į olą ir pamatė prie voro urvo zigzagais artėjantį šikšnosparnį. Štai kodėl paslydo ant nublizgintų akmeninių grindų, bandydama pagauti įsibrovėlį. Štai kodėl krisdama galva trenkėsi į stalą. Rankoje laikydama pagautą šikšnosparnį ji krito ant grindų beveik be sąmonės ir dar spėjo pamatyti įkandimą, kurį paliko išsilaisvinęs užpuolikas.