Šiandienos šiurpai…

Mes gyvename beprotiškame pasaulyje lūžiniu momentu. Kiekvieną kartą įsijungus žinias mane realiai nupurto šiurpas. Ir kiekvieną dieną prisimenu tą seną žydišką prakeiksmą – „kad tu gyventumei įdomiais laikais“. Žinios, svarstymai „kas būtų jeigu…“ iš manęs atima tiek daug jėgų, kad net atėjęs pavasaris man yra didelis išbandymas. Tikrai, aš dar nepasiruošusi pulti stačia galva į ūkį. Aš dar nebaigiau megzti megztinio, kurį turėjau baigti iki žemės darbų pradžios. Ir taip prie mano visų šiurpų prisideda dar vienas, klimato kaitos šiurpas, nes kovo mėnuo neturi prasidėti nuo 15 laipsnių šilumos. 15 laipsnių šilumos reiškia, kad jau reikia užsėti šiltnamį ankstyvomis daržovėmis, sukasti žemę darže ir ten sėti morkas, pastarnokus, pupas ir pirmuosius žirnius. 15 laipsnių šilumos liepia perinti pirmus viščiukus, kad jie pradėtų dėti kiaušinius vėlų rudenį ir baigti genėti vaismedžius ir vaiskrūmius. O aš nieko dar net nepradėjau… Mano planai staigiai atėjus pavasariui visi apsivertė lygiai taip pat, kaip pasaulio planai atėjus Trumpui. Sėdžiu dabar prie kompo, kaip ir milijonai žmonių ir galvoju – tai ką dabar man daryti?…

Tiesą pasakius vienintelis dalykas kurį noriu daryti – tai pasislėpti… Vieną bemiegę naktį stebėjau mano viduje gyvenančią mažytę vidinę mergelę, kuri blaškėsi po mano negalintį nurimti protą ir bandė atidaryti visas ten esančias uždarytas dureles. Ir visai ne tam, kad už jų rastų kažką paslėptą, nuostabiai gražų ar neapsakomai baisų. Nieko jai nereikėjo, išskyrus vietos pasislėpti… Tada supratau, kad ir aš pati pastaruoju metu daugiau nieko nedarau, tik bandau slėptis nuo realybės.

Slepiuosi skaitomose knygose, įveikdama 500 puslapių per dieną. Beje mane visada stebina, kai žmonės sau pažada skaityti daugiau knygų, aš visada turiu sau priminti, kad turėčiau mažiau skaityti… Slepiuosi megzdama, nerdama, siuvinėdama… Slepiuosi virtuvėje kepdama duoną, pyragus ar virdama sriubas ir troškinius. Slepiuosi prie triušių narvų, kai man reikia paguodos po eilinės žinių porcijos. Slepiuosi miške, po ošiančiais medžiais. Slepiuosi nuo skaisčiai šviečiančios saulės ir laukiu darganotų orų, tam, kad mano slėpimasis nebūtų toks ryškiai matomas man pačiai. Kiti to juk nemato, dažniausiai ir patys slepiasi… O iš tiesų reikia ne slėptis, o daryti tai, ką tik galime.

O mes juk galime tiek daug. Kiekvienas iš mūsų. Čia kaip su tomis Europos šalimis, raginamomis pačioms gintis, nelaukiant kol kas nors išgelbės. Negaliu pakęsti, kai kas nors sako – nėra čia ko gąsdinti žmonių, karo nebus, mus apgins… Tiesa juk yra paprasta, karas visada buvo ir bus, ypač tokioje paribio šalyje, kaip Lietuva. Ir dar romėnai žinojo taisyklę – nori taikos, ruoškis karui. Kadangi aš tą gerai žinau, mano vidinė mergelė ir klebina visas dureles, ieškodama kur jai įlįsti, kur pasislėpti ir sėdint tarp voratinklių skaičiuoti mezgamo megztinio akis, tam, kad daugiau nieko negirdėtų ir nematytų. Mano pareiga yra apginti savo vidinę mergelę ir todėl padedu knygas į šalį ir pradedu galvoti, ką gi aš galiu padaryti šiandien, kad rytoj būtų bent kiek lengviau.

Visų pirma aš galiu auginti maistą savo šeimai ir dar šiek tiek daugiau, kad turėčiau kuo pasidalinti. Dabar prasideda pavasaris, pats laikas kasti žemę, sėti sėklas, daiginti bulves. Man atrodo, kad mes visi Lietuvoje turime tokią galimybę. Visi. Esu įsitikinusi, kad jei tik yra noro, tikrai atsiras ir galimybė. Turėti savo maisto yra pats saugumo jausmo pamatas. Ar girdėjote, kad skandinavai jau siūlo gyventojams turėti maisto atsargų 3 mėnesiams? Ne 3 dienoms, o būtent 3 mėnesiams… Todėl stojuosi nuo savo patogiojo fotelio ir keliauju kasti šiltnamio. Surenku visus atliekamus pinigus ir nusiperku visą kiaulę iš ūkininkų. Susikaupiu ir įjungiu inkubatorių su vištų kiaušiniais. Nudiriu triušiui kailį ir nupešu nereikalingą gaidį. Kaupiu vaistažolių atsargas. Tai darau ne todėl, kad galvoju, jog šių atsargų prireiks artimiausiu metu, bet todėl, kad aš turiu visada būti pasiruošusi, kad manęs niekas neužkluptų netikėtai. Nes man taip ramiau gyventi.

Taip pat galiu mokyti žmones, kaip ruošti maisto atsargas, kaip kepti savo duoną, rauginti daržoves, rūkyti lašinius, galiu rasti žmonių, kurie išmokys, kaip papjauti avį, pasigaminti sūrį, išsivirti uogienę, susirinkti vaistažolių. Tą ir darau – organizuodama Tikro maisto mokyklą ir rašydama maisto knygas. Taip aš kuriu saugumo jausmą, nes kuo daugiau žmonių aplink mane mokės apsirūpinti maistu, tuo lengviau bus atėjus dienai x. Ir nebūtinai tai bus karas, juk pandemija buvo tik prieš 5 metus…

Ir dar primenu sau vieną dalyką – negalvok apie ateitį, daryk tik tai, ką būtina padaryti šiandien, susikaupk į tai ką darai dabar, galvok kaip daromą darbą atlikti kuo geriau. Negalvok, kaip reikės prižiūrėti tas pasodintas paprikas kai ateis laikas ravėti, laistyti, konservuoti. Tiesiog pasėk, nes šiandien pati geriausia diena sėjimui. Visada, kai susikaupiu į tai ką darau, atsistoju būtent čia ir būtent dabar, visos baimės kažkur išsisklaido. Ateis laikas, kai teks susidurti su baime būtent čia ir būtent dabar, bet padarius visus namų darbus, žinau, kad bus lengviau. Ir nereikės klebenti visų uždarytų durų, kad rasčiau kur pasislėpti arba nusipirkti makaronų ir šikpopierio…