Kaip aš pirkau virtuvinį kombainą. Tris kartus…

Tai ilga istorija. Bet pamokanti. Ji jau kažkur klaidžioja tarp žmonių, nes manęs vis vienas ar kitas paklausia – tai kaip baigėsi su tuo kombaino pirkimu. O jis kaip tik šią savaitę ir baigėsi. Tuoj papasakosiu.

Iš pradžių gali pasakyti, kad aš neblogai pažįstu šiuos virtuvinius įrankius. Turėjau du, ir abu „sudrožiau“ iki skutelių. Nekeista, nes kažkada turėjau pusiau profesionalią virtuvę, kuri maitino daug šeimų, gaminau ir vežiojau maistą, vėliau suruošiau ne vienas vestuves, krikštynas, gimtadienius, savaitgalių seminarus ir kitokias nesąmones. Todėl tie mano kombainai iširdavo į gabaliukus maždaug atitarnavę savo garantinį laikotarpį.

Dabar jau daug metų gaminu tik savo šeimai. Kažkada, seniai, seniai, gal prieš kokius 7 metus, nusprendžiau, kad mano paskutinis kenwood’as jau baigia nusibaigti ir aš nusipelniau naujo, dar geresnio aparato. Be to, jau tikrai žinau, ko man reikia, ką moku pati ir ko nenoriu daryti pati. Nuėjau į parduotuvę, atsistojau prie „geresnių“ ir brangesnių kombainų lentynos. Ir pradėjau galvoti: mėsmalę aš turiu atskirą, galingą, jos nereikia. Sulčių nespaudžiu. Citrusų spaudyklos iš viso niekada nesu naudojusi. Bulvių tarką paveldėjau iš tėvų. Burokinė tarka patogesnė rankinė. Griežinėliais gražiau supjaustau mandolina, o šiaudeliais savo mylimu japonišku peiliu. Tešlą minkau tik rankomis. Trynimui naudoju rankinį blenderį, nes jis trina mažesnius kiekius. Vadinasi lieka tik baltymų, grietinėlės ar biskvito plakiklis. Taip iš parduotuvės išėjau nusipirkusi elektrinį mikserį už 20 eurų…

Mikseris atlaikė gal 4 metus ir aš vėl „pakėliau“sparnus. Na, gal man vis tik iš tiesų reikia to kombaino. Nes tuo pačiu metu sugedo bulvių tarka ir išlakstė mikserio šluotelės. Jau išsirinkau bosch’ą. Bet aš nieko neperku iš karto. Susiradau, išsisaugojau nuorodą, įrašiau kombainą į savo pirkinių sąrašą, kur visi pirkiniai turi praleisti privalomas 2 savaites karantino. Jei po tiek laiko aš vis dar noriu to daikto ar tos knygos, perku nedvejodama, nes tai reiškia, kad man tikrai reikia. Per 2 savaites vyras sutaisė senut senutėlę, dar mano tėvų pirktą, bulvių tarkavimo mašiną, o sūnūs padovanojo naują mažyti plakiklį… Kombainas karantino neatlaikė…

Trečias kartas įvyko prieš 2 savaites. Mikserio motoras jau senokai įtartinai užsmirsta plakant majonezą. Kaip tik gavau honorarą už naują knygą. Puiki proga įsigyti kažką ne itin reikalingo, bet malonaus. Dabar jau tikrai pirksiu nužiūrėtąjį bosh’ą, nes jis turi mažai „pričindalų“ ir galingą motorą. Tai, ko man reikia. Peržiūrėjau parduotuves, išsirinkau šiek tiek brangesnį, bet kurio pristatymo laikas 1-3 dienos, kad nepradėčiau per daug galvoti. Ir viskas, sumokėjau ir laukiu.

Po dienos ateina pranešimas – pristatymas nukeliamas į 5 dienas. Na, gerai, tiek galiu palaukti… Dar po dienos pristatymas buvo nukeltas į dviejų-trijų savaičių laikotarpį ir mano nervai neišlaikė. Susigrąžinau pinigus.

Ir vėl pradėjau galvoti, kam man reikia to kombaino. Kad ir kaip begalvočiau – jo nereikia. Todėl prie šio pirkinio dedu tašką. Tešlą minkyti man labai patinka, taip aš jaučiu, kiek ir ko reikia, kad ji būtų tobula, mane ramina minkymas. Kombainas to nesugeba, jam reikia receptų, o jie kartais neveikia be rankų įsikišimo. Pjaustyti daug gražiau išeina aštriu peiliu, pjaustant tiek gerų minčių į galvą ateina. Ir taip geriau kontroliuoju kiekius. Mėsmalė ir bulvių tarka tarnauja jau ne vieną dešimtmetį. Rankinis mikseris nedaug kainuoja ir juo daug patogiau išplakti mažus kiekius, neištaškant į dubens sieneles produktų. Ir plauti daug mažiau reikia. Vietos mažai užima. Lieka tik ta trynimo funkcija, kuria trinu sriubas, padažus, varškę apkepui ir dilgėles tyrei ar pesto padažui. Tiesą pasakius jau seniai virtuvinius kombainus laikau geru priedu maisto švaistymui. Tą sakau grynai iš savo patirties. Darydama rankomis, aš kontroliuoju kiekius, padarau tik tiek, kiek mes galime suvalgyti. Nes trinti, tarkuoti, pjaustyti, minkyti yra pakankamai sunku ir niekada nesistengiu padauginti. O tas mygtuko spustelėjimas sukuria perteklių. Iki šiol prisimenu puslitrius pesto padažo, kurio iš tiesų suvalgoma tik po kokį arbatinį, na daugų daugiausiai – valgomąjį šaukštą. Ir pats tas padažas nuo greito peilių sukimo sušyla ir praranda spalvą bei skonį…

O tada pasižiūrėjau kelis filmukus, kaip senos, šimtametės italų matronos gamina makaronus rankomis. Taip, kaip ir aš gaminu. Ir išsprendžiau trynimo klausimą. Vietoje beveik 200 eurų kainuojančio kombaino nusipirkau rankinį maisto malūnėlį už 13 eurų. Esu įsitikinusi, kad jis pertrins sriubas, padažus, košes ir dilgėles kur kas geriau, nes nepaliks nė kauliuko, nė plaušelio, kurie taip erzina tyrėje. Nenaudos elektros, nenusibaigs motoras, o aš turėsiu papildomą progą pajudinti raumenis ir pagaminsiu tik tiek, kiek reikia. Daugiau kombainų nebepirkinėsiu…

Už gautą knygos honorarą nusipirkau siuvimo mašiną…